Kritiniai mineralai tampa nauju ginklu geopolitinėje kovoje: JAV ir Australija suvienijo jėgas
Jungtinės Valstijos ir Australija pasirašė ambicingą, 13 mlrd. dolerių vertės susitarimą dėl kritinių mineralų tiekimo ir perdirbimo grandinės stiprinimo. Sutarties tikslas – nutraukti Kinijos beveik visišką monopolį šių strateginių žaliavų sektoriuje, kurios yra būtinos šiuolaikinėms technologijoms, švarios energijos gamybai bei gynybos pramonei.
Sutartį pasirašė JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese, įsipareigodami kiekvienas skirti po 1 mlrd. JAV dolerių per artimiausius šešis mėnesius. Šie pinigai bus panaudoti projektams abiejose šalyse, siekiant užtikrinti žaliavų tiekimą, kurios būtinos tiek karinei, tiek pramoninei gamybai.
Australijos vyriausybė jau įvardijo du prioritetinius projektus. Pirmasis – planuojama „Alcoa“ galio gamykla Vakarų Australijoje, šalia aluminiui skirtų perdirbimo įrenginių. Galis yra itin svarbi žaliava pažangiai elektronikai, ypač radarų ir raketų valdymo sistemoms. Antrasis – „Arafura Rare Earths“ projektas Šiaurės Teritorijoje, skirtas gaminti retųjų žemių oksidus, neodimį ir prazeodimį, naudojamus aukštos kokybės magnetų, medicinos įrangos ir gynybos technologijų gamyboje.
Tiek JAV, tiek Australija iki šiol buvo priklausomos nuo Kinijos tiekimo, nes Pekinas kontroliuoja apie 70 procentų pasaulio retųjų žemių gavybos ir daugiau nei 90 procentų jų perdirbimo. Kinijos gamyklos per kelis dešimtmečius išstūmė konkurentus, pasiūlydamos žemesnes kainas ir priversdamos Vakarų rinkas tapti priklausomomis nuo Pekino.
Pasak A. Albanese, šis susitarimas „perkelia partnerystę į visiškai naują lygį“ ir leidžia Australijai ne tik išgauti žaliavas, bet ir didinti perdirbimo pajėgumus, kad šalis nebūtų vien tik žaliavų tiekėja. JAV pusėje ši iniciatyva vertinama kaip strateginis projektas, kuris užtikrins tiek energetinį, tiek karinį saugumą ir sumažins rizikas, kylančias iš priklausomybės nuo Kinijos.
Pekinas perspėja apie „blokų susidūrimą“, o pasaulinė rinka jau kaista
Kinijos reakcija į šį susitarimą buvo greita ir kategoriška. Pekinas pareiškė, kad JAV ir Australijos veiksmai gali „sukurti naujus geopolitinius susipriešinimus“ ir pakenkti pasaulinei rinkai. Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovai perspėjo Kanberą vengti „blokų logikos“, nes toks žingsnis esą „pažeidžia ekonominio bendradarbiavimo dvasią“.
Tačiau už Pekino diplomatinio tono slypi kur kas didesnis nerimas. Kinija daugelį metų investavo į savo retųjų žemių sektorių, laikydama jį viena iš pagrindinių nacionalinio saugumo priemonių. Šios žaliavos naudojamos visur – nuo išmaniųjų telefonų iki raketų variklių, todėl kontrolė šioje srityje Kinijai suteikė stiprų svertą prieš Vakarus.
JAV ir Australijos susitarimas pirmą kartą realiai grasina šiam svertui. Projektai, kuriuos dabar remia Vašingtonas ir Kanbera, leis išgauti ir perdirbti didžiąją dalį strateginių medžiagų savo teritorijose, o galutiniai produktai – oksidai, magnetai, komponentai – bus tiekiami tik JAV ir Australijos rinkoms.
Pasak ekonomistų, Kinija greičiausiai bandys atsakyti ekonominėmis priemonėmis, pavyzdžiui, ribodama kitų metalų eksportą arba manipuliuodama kainomis. Būtent tokiu būdu Pekinas anksčiau sugebėdavo išstumti konkurentus – numesdamas kainas tiek, kad nauji projektai taptų nepelningi. Šįkart JAV ir Australija tai numatė iš anksto: naujoji sutartis nustato vadinamas „kainų grindis“, kad mineralų kainos negalėtų būti numuštos iki nepelningo lygio.
Tuo pat metu investuotojai Australijoje jau skaičiuoja pelną. „Arafura Rare Earths“ akcijos per mėnesį šoktelėjo daugiau nei 150 procentų, o visa šalies kasybos rinka kalba apie „naują mineralų bumą“. Didžiausia Australijos milijardierė Gina Rinehart jau pareiškė, kad šis susitarimas „žymi istorinio posūkio tašką“, suteikiant Australijai šansą tapti ne tik tiekėja, bet ir aukštos pridėtinės vertės gamintoja.
Kinijos įtaka silpnėja, o kova dėl žemės išteklių tampa pagrindiniu galios matu
Nors oficialiai JAV ir Australijos susitarimas nėra tiesiogiai susijęs su Rusijos karu prieš Ukrainą, jo pasekmės juntamos ir šiame fronte. Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad ekonominės priklausomybės nuo Kinijos ir Rusijos energijos išteklių – tai ne tik prekybos klausimas, bet ir geopolitinės galios klausimas.
JAV sprendimas investuoti į kritinius mineralus, tuo pat metu spaudžiant Maskvą per sankcijas, rodo vientisą strategiją – mažinti priešų ekonominius svertus visose srityse: nuo naftos ir dujų iki retųjų žemių. Toks požiūris leidžia ne tik riboti Rusijos pajamas, bet ir sumažinti Kinijos gebėjimą finansuoti didelius projektus, kurie netiesiogiai palaiko Maskvą.
Kinija šiuo metu yra viena svarbiausių Rusijos prekybos partnerių, perkančių žaliavas, naftą ir metalus, mainais suteikdama technologijų bei įrangos. Tačiau jei Pekinas neteks savo dominavimo pasaulinėje retųjų žemių rinkoje, jis gali būti priverstas peržiūrėti ir šią partnerystę.
Tuo pat metu Ukrainos klausimas išlieka geopolitinių mainų dalimi. Vadinamasis „pirminio taikos susitarimo“ planas, apie kurį kalbėta dar metų pradžioje, numatė, kad Ukraina galėtų atiduoti dalį savo mineralinių išteklių, ypač titano, ličio ir urano, kaip saugumo garantijų dalį mainais už karo pabaigą. Dabar, kai JAV ir Australija stiprina savarankišką tiekimo grandinę, šis scenarijus tampa mažiau tikėtinas.
Kitaip tariant, Vakarai siekia ne išpirkti Ukrainos išteklius, o pakeisti patį priklausomybės modelį, kad nei Kinija, nei Rusija nebegalėtų laikyti pasaulio įkaitu per žaliavų rinkas.
