Darbo rinką jaunos moterys palieka dažniau nei jų bendraamžiai vyrai
Eurostato duomenys rodo aiškų skirtumą tarp lyčių. 2024 m. ES vidutiniškai 12,1 proc. 15–29 metų moterų buvo NEET – nedirbo, nesimokė ir nesitreniravo. Tarp vyrų šis rodiklis siekė 10 proc., tad atotrūkis sudarė 2,1 procentinio punkto.
Svarbu ir tai, kokioje padėtyje yra šie jauni žmonės. Dalis ieško darbo ir laikomi bedarbiais. Tačiau didelė dalis moterų iš viso yra už darbo jėgos ribų. Jos net nebeieško darbo. ES mastu už darbo jėgos ribų yra 8,5 proc. jaunų moterų ir 5,3 proc. jaunų vyrų.[1]
Šis atotrūkis ypač išryškėja vyresnėse jaunimo grupėse. Tarp 25–29 metų jaunuolių ES lyčių skirtumas pasiekia 6,4 procentinio punkto moterų nenaudai. Beveik visose ES šalyse moterų NEET dalis šioje amžiaus grupėje yra didesnė nei vyrų. Tai rodo, kad būtent jaunystės pabaigoje (Eurostat jaunimą apibrėžia kaip 15–29 metų asmenis) daug moterų pasitraukia iš darbo rinkos ir ten pasilieka ilgesniam laikui.
Šeimos narių, vaiko priežiūra ir silpnos socialinės garantijos stumia moteris iš darbo rinkos
Eurostato analizė pabrėžia, kad jaunos moterys dažniau nei vyrai atsiduria už darbo jėgos ribų ne dėl to, kad trūktų motyvacijos. Priežastis dažnai yra šeima. Ataskaitoje pažymima, jog šį skirtumą lemia šeimos struktūros. Didesnė dalis jaunų moterų laiką skiria vaikų ar kitų šeimos narių priežiūrai.
Tai reiškia, kad moterys neretai palieka darbą ne savo noru, o dėl sistemos, kuri tikisi, kad būtent jos „prisiims“ namų ir priežiūros naštą. Darbdaviai vis dar linkę į moteris žiūrėti kaip į „rizikingas“ darbuotojas. Ypač kai jos planuoja šeimą arba jau turi mažų vaikų.
Silpna socialinė apsauga šią situaciją dar labiau paaštrina. Jeigu vaikų darželiai brangūs arba jų trūksta, moteris dažnai lieka namuose ilgiau, nei planavo. Jei nėra lanksčių darbo formų, dalinio etato ar nuotolinio darbo galimybių, grįžti į darbo rinką tampa sunku.
Tokiu būdu jaunos moterys praranda profesinį ryšį, o jų CV atsiranda „skylės“. Grįžus po kelerių metų, jos dažnai susiduria su mažesniu atlygiu ir ribotomis karjeros galimybėmis. Ilgalaikėje perspektyvoje tai didina skurdo riziką ir atotrūkį tarp lyčių.
Čekijos ir Rumunijos pavyzdžiai parodo, kad be valstybės paramos moterys lieka už darbo rinkos ribų
Eurostat duomenys išryškina kelias šalis, kuriose lyčių skirtumai darbo rinkoje yra ypač dideli. 2024 m. Rumunijoje jaunų moterų NEET dalis buvo 11,2 procentinio punkto didesnė nei vyrų. Čekijoje skirtumas siekė 9,4 procentinio punkto.
Pažvelgus į amžiaus grupę 25–29 metai, situacija dar dramatiškesnė. Čekijoje jaunos moterys šiame amžiuje NEET kategorijoje atsiduria net 22,9 procentinio punkto dažniau nei vyrai.Tai reiškia, kad daug jaunų moterų, sulaukusių vos trisdešimties, faktiškai yra išstumtos iš darbo rinkos.
Abi šalys pasižymi stipriomis tradicinėmis nuostatomis dėl lyčių vaidmenų. Ten moteriai dažnai tenka „natūrali“ pagrindinės vaikų prižiūrėtojos ir namų ūkio tvarkytojos rolė. Jei kartu nėra išplėtotos prieinamos vaikų priežiūros sistemos ir atlyginamos tėvystės atostogos, moteris praktiškai neturi alternatyvų.
Šie pavyzdžiai svarbūs ir Lietuvai, kur NEET rodikliai taip pat aukšti, o šeimos ir darbo derinimo klausimai išlieka skausmingi. Pagal TradingEconomics Lietuvoje 2024 m. gruodžio mėn. 15–24 m. jaunų moterų rodiklis „NEET“ (nei dirbant, nei mokantis, nei mokymuose) buvo 12,9 %.[2]
Eurostato duomenys rodo, kad jaunos moterys dažniau nei vyrai atsiduria būtent už darbo jėgos ribų, o ne tik bedarbystėje. Tai reiškia, jog sprendimų reikia ne tik darbo biržoje, bet ir socialinės politikos lygmeniu: nuo darželių ir dienos centrų iki lanksčių darbo formų ir paramos tėvystės atostogoms.
Kol valstybės neperims dalies šios priežiūros naštos, jaunos moterys ir toliau bus pirmosios, kurios pasitrauks iš darbo rinkos – ir paskutinės, kurios į ją sugrįš.
Ar dalis jaunų moterų vengia motinystės, nes darbo rinka joms priešiška?
Vis daugiau ekspertų kelia klausimą, ar jaunos moterys Lietuvoje vis dar mato saugų pagrindą kurti šeimą. Eurostat duomenys rodo, kad visoje Europos Sąjungoje moterys dažniau nei vyrai pasitraukia iš darbo rinkos dėl šeimos prievolių ir vaikų priežiūros. Moterų dalis tarp NEET yra didesnė vyresnėse jaunimo amžiaus grupėse, ypač tarp 25–29 metų, kai dalis jų jau augina mažus vaikus.
Moterys pirmą atžalą gimdo vis vėliau ir dažnai virš trisdešimties. Tai yra amžius, kai visuotiniškai tikimasi stabilios karjeros pradžios, tačiau realybėje būtent moterys dažniausiai atsiduria „už borto“ — už aktyvios darbo rinkos ribų. Lietuvoje ši įtampa gali būti dar ryškesnė.
Nors Eurostat duomenys nepateikia konkrečių Lietuvos skaičių, ES tendencijos leidžia kelti klausimą, kiek mūsų šalies socialinė ir darbo aplinka prisideda prie to, kad jaunos moterys delsia kurti šeimą. Jei moteris žino, kad susilaukus vaiko ji greičiausiai patirs ilgesnę karjeros pertrauką, sumažėjusias pajamas ir ribotas galimybes sugrįžti į darbo rinką, natūralu, jog sprendimas atidėti motinystę tampa racionalus, o ne emocinis.
Šią tendenciją stiprina ir tai, kad Lietuvoje profesinis ir vidurinis išsilavinimas nesuteikia saugumo jauniems žmonėms — o tarp jų ir jaunoms moterims. Jei net turėdama kvalifikaciją jauna moteris negali būti tikra dėl stabilaus įsidarbinimo, ilgalaikio uždarbio ar aiškios karjeros trajektorijos, šeimos kūrimas neretai atsiduria prioritetų sąrašo pabaigoje.
Ar darbo rinkos trapumas neskatina dalies jaunų moterų atsisakyti motinystės ar ją vis labiau atidėti? Šis klausimas jau tampa ne retorinis, o struktūrinis – susijęs su valstybės pasirengimu palaikyti ne tik jaunimą, bet ir lyčių lygybę darbo rinkoje.
