<h2>Beviltiško „masto“ paramos glumina daugelį</h2>
<p>Neapsakomai liūdna, jog vos pilnametystės sulaukusių merginų, tapusių mamomis, skaičiui augant it ant mielių, daugėja ir rankas baigiančių nuleisti tautiečių – pasaulis, rodos, tampa materialinių „išpirkų“ sandėliu, verčiančiu pasigviešti tai, ko nespėjo už tvoros esantis kaimynas. Ir visgi, ką daryti tokiu atveju, kai sistema ima panašėti į meškos paslaugomis grįstą minų lauką, o paramos mamoms – į sovietmečio sviesto / sukežusios duonos paketus, „žadančius“ išmaitinti ant plikų socialinio buto grindų miegančius, bet geresne ateitimi nepaliaujamai tikinčius vaikus?</p>
<p>Turbūt niekas nedrįstų paneigti, kad visuomeninė pagalba – ta naudingų ryšių turinčiam pasauliečiui šviečianti kelrodė žvaigždė – mūsų visų nuostabai, yra linkusi spręsti pasekmes, net nemėgindama priartėti prie problemos šaknies. Ir štai, būtent tada kažkur tolumoje pasigirsta bepradėjęs nykti žmogiškumo faktorius, nusileidžiantis savanaudiško reiškinio akordams (šie, beje, jau kurį laiką yra tapę norma).</p>
<p>Tai iliustruoja ir visai neseniai dėmesį prikausčiusi istorija, kurios epicentre – jauna dviejų vaikų mama, trokštanti nuoširdaus dėmesio, bet toli gražu nežinanti, kokios formos jis turėtų būti[1].</p>
<p>Panašu, nežino ir socialinės darbuotojos: pastarosios, deja, greičiausiai neišmokys deramo elgesio subtilybių, kritinio požiūrio į sielą niokojančius dalykus ar taip nūdienoje mėgiamo „savivertės“ termino reikšmės – kur kas paprasčiau nukreipti linkme, kuri, tikėtina pametus neva globėjišką ranką pakvips drumstu ir ramybės uosto ištroškusiu tinklu, pataikaujančiu kiekvienam iš pažiūros tvarkingam atrodančiam praeiviui.</p>
<p>Kitaip tariant, kokia ateitis galėtų laukti vaikų ir savo širdį negerbiančiam vyrui patikėjusios mamos? Ar yra bent menka tikimybė, jog rytoj (kad ir kada ta nuostabi diena išauštų) šeimai pasitaikys geras žmogus, ištrauksiąs juos iš užburto vilties bei nusivylimų rato?</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/eric-ward-akt1bnnummk-unsplash-2.jpg" alt="" /></p>
<h2>Vienišų mamų, užaugusių globos namuose skaičius tik didėja</h2>
<p>Ko gero, nederėtų šiuolaikinio pasaulio spalvinti tik skausmą ir sąmyšį žyminčia spalva – anaiptol, juk vien kalbėjimas šia tema galėtų tapti pradžia konkretiems ir darnų tarpusavio santykį puoselėjantiems pokyčiams – tačiau nelaimingos mergaitės istorija, kuomet ši buvo rasta prie konteinerių susukta kilime, gomuryje suponuoja agresija bei nusivylimu persmelktą realybę, nuo kurios daugeliui, tikiu, norisi vemti[2].</p>
<p>Šis atvejis – tai dar vienas melas, liudijantis, jog karštos tėvų ar mylimojo „meilės“ laipsnis gali nudeginti rankas arba, žiūrėk, per akimirksnį surakinti kojas.</p>
<p>Faktas, kurį turime priimti yra toks, kad nūdienoje iš esmės neegzistuoja pagalbos sistema vargstantiems vaikams. O padovanota sofa ar gerą valią neva atspindintis ir jaukų kambarį turėsiąs žymėti kilimas, persmelkia tik mūsų išganymo trokštančias moralės kerteles, nejučiomis tik dar labiau nutolstančias nuo skausmo išvagotų ir pagalbos (neretai psichologinės) prašančių vaikiškų veidų.</p>
<p>Žinoma, smagu, jog dalis šeimų su tautiečių pagalba bent laikinai gauna kur prisiglausti, bet kasdienis (reguliarus) maitinimasis – čia, deja, jau kita ir papildomo dėmesio reikalaujanti istorijos spraga.</p>
<p>Galų gale, jei žmogus „į pasaulį“ eina su mažyliu kiekvienoje rankoje ir suvokimu, kad rašymas, skaitymas ar skaičiavimas – lai lieka nieko nesuprantantiems „vargdieniams“, tikėtina, jog mėgindami padėti, gausime priešingą scenarijų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/nuno-alberto-avw2nu765nk-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Vaikų saugumas ir auklėjimas – jų pačių rankose</h2>
<p>Turbūt daugeliui nėra svetimas vaizdas – absoliutaus beviltiškumo ir aplaidumo atspindys: vaikai, apsirėdę keliais dydžiais per dideliais ir dažnai sezono neatitinkančiais drabužiais šlifuoja pavojingiausių rajonų kampus, – be jokio savisaugos jausmo, be jokios suaugusiųjų priežiūros.</p>
<p>Šiaip ar taip, mes greičiausiai galvojame, jog padarėme gerą darbą, atsisakę vaikų globos namų. Tačiau užuot vėjui pralaidžiai „popieriaus“ reformai pasivijus menamą „pasaulietiškumo“ idėją, finišo tiesiojoje gavome agresyvius vaikus – vagiliautojus ir praeivių puldinėtojus – vejamus iš kiemų bei mokyklų. (Taip atrodo „prisitaikiusi“ visuomenė, siekianti pasaulietiškų tikslų, tačiau aklai kertanti nekvestionuotų vaikystės traumų bei žalojančių ydų trajektoriją.)</p>
<p>Negana to, nerimą kelią ir specialių poreikių ugdymo įstaigų „papročiai“: „ramybės dėlei“ adaptavome spec. poreikius turinčius vaikus, bet rezultate išvydome nuo krūvio šiurpstančius ir su programa sunkiai susitvarkančius mokytojus, pasimetusius mokinius ir už iki tol buvusią sistemą pasisakančius tėvelius, rašančius kilometro ilgio laiškus savivaldybėms. (Nepamirškime, kad yra vaikų, negalinčių išsėdėti klasėje ar vykti į ekskursijas, dėl kurių nukenčia likusioji dalis.)</p>
<p>Kita vertus, turbūt siekti geresnio gyvenimo – yra kiekvieno iš mūsų kraujyje. Bet ši formulė suveiks tik tada, kai nepraleisime nė vieno žingsnio, esančio grandinėje į geresnį rytojų: nuo įsigilinimo į problemą ir psichologinės paramos iki palengva vykdomo „naujadarų“ adaptavimo, – kuo greičiau, tuo geriau – čia toli gražu netinka.</p>
<p>Galiausiai svarbu atsiminti vieną: pernelyg mažai žmonių užduoda sau klausimą, ar visuomenei nebūtų geriausiai pasitarnauta, jei kiekvienas pradėtų nuo paties savęs ir tą ligšiolinės tvarkos panaikinimą, tuos įstatymus, tas pergales, kurias skelbia kiekvienam skersgatvyje, visų pirma išmėgintų savuoju asmeniu, vietoj to, jog visa tai primestų savo artimui, veidmainiškai prisidengus socialinės atsakomybės jausmu, neretai slepiančiu asmeninius galios poreikius[3].</p>
