Siaubingas nusikaltimas, prieš beveik tris dešimtmečius sukrėtė visą Lietuvą
Lietuvą, deja, bet yra sukrėtęs ne vienas siaubingas nusikaltimas. Vienas tokių, ir Mindaugo Daunoro atvejis. Daugelis negalėjo ir vis dar negali suprasti, kas paskatino vos 18 m. sulaukusį jaunuolį suplanuoti tokias baisybes.
Jei pirmosios šios istorijos dienomis dalis gailėjo vaikino, kurio šeima paslaptingai dingo, greitai jis tapo vienu labiausiai nekenčiamu žmogumi šalyje, o šis nusikaltimas iki pat šių dienų šiurpina visuomenę.
Prieš beveik 29 m. visą Lietuvą sukrėtė vienos Kupreliškio kaimo, esančio Biržų rajone, gyventojų šeimos dingimas[1]. It skradžiai žemę visa trijų asmenų šeima Lietuvoje dingo bene pirmą kartą po karo.
1995-ųjų balandį „Respublikos“ dienraštyje buvo paskelbtas straipsnis apie dingusią šeimą. Tuomet buvo žinoma, kad nepaaiškinamai dingo trys vienos šeimos asmenys: Jurgis Vajega, jo žmona Danutė ir dešimtmetė dukra Rūta.
Buvo skelbiama, kad jie vyko į Latviją prekiauti ir tiesiog negrįžo. Jų ieškojo vos 18-ikos metų sulaukęs Danutės sūnus iš pirmos santuokos Mindaugas, vėliau į gimtąjį kaimą grįžo ir trejais metais už jį vyresnė sesuo Inga, kuri tuomet studijavo Kaune.
Netrukus apie šią istoriją kalbėjo visa Lietuva. Ypač daug dėmesio buvo skiriama tuomet abiturientu buvusiam Mindaugui, kuriuo pasišventimu rasti šeimą daugelis žavėjosi, o dėl ištikusios tragedijos – ir gailėjo.
Tuomet kalbėta, kad tokioje nežinomybėje gyvenantis jaunuolis ne tik sėkmingai vienas tvarkosi namų ūkyje, prižiūri galvijus, žemę, tačiau ir visu pajėgumu rengiasi baigiamiesiems egzaminams, nepraleidžia pamokų. Vis dėlto, greitai ši istorija tapo vis painesnė ir painesnė.
Vaikinas nepasirodė, jog yra išsigandęs dėl dingusios šeimos
Virginija Kalvanaitė, Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytoja, buvusi Mindaugo auklėtoja mena, kaip vaikinas po šeimos dingimo keturias dienas nepasirodė pamokose, tačiau vėliau į mokyklą grįžo.
Ji pasakoja, kaip Mindaugas gana ramiai jai ir klasiokams išaiškino, kad dingo jo tėvai, kurie neva negrįžo iš Latvijos.
Kilo panika, bendruomenės pirmininkės paragintas jis nuėjo į policiją. Ten ši istorija niekam nesukėlė abejonių. Vaikinas pasakojo, kad pinigų šeimoje trūko, tad tėvai ir pradėjo važinėti į Latviją prekiauti. Paskutinį kartą išvykę neva žadėjo grįžti po trijų dienų, bet taip ir negrįžo.
Tačiau tam tikrų įtarimų jau tada galėjo sukelti Mindaugo elgesys. Jis retai kuriam atrodė sutrikęs ar prislėgtas, be to, greitai ėmė pardavinėti ūkio gyvulius, mašiną. Kai kurie kaimynai svarstė, kad jis tuo užsiima per greitai: juk tėvų buvo laukiama sugrįžtant. Tiesa, dalis teigė manantys, kad paauglys tiesiog nežinojo kaip gi toliau reikės gyventi, juk buvo likęs vienas.
Kadangi dingę Jurgis, Danutė ir Rūta taip ir neatsirado, Jurgio broliai atsivežė ekstrasensus. Vienas jų, Pranciškus Sabaliauskas, pasakė, kad dėl nelaimės kaltas Mindaugas. Tada kaimynai pasidalino į dvi dalis: vieni vis dar užjautė jį, kiti ėmė remti jį prie sienos bei žvelgti į šią situaciją su tam tikrais įtarimais.
Santykiai su seserimi galėjo būti neįprastai artimi
Kaip vėliau žiniasklaidai kalbėjo signatarė Birutė Valionytė, buvusi dingusio Jurgio klasės draugė, ji šia istorija rūpintis ėmėsi asmeniškai ir norėjo kažkuo pagelbėti. Ji net lankėsi Kupreliškio kaime, tačiau tada jaunuolis jau negyveno vienas, buvo grįžusi jo vyresnė sesuo Inga, taip pat buvo atvykusi ir Danutės mama.
Vis dėlto, B. Valionytė pasakoja, kad kol Mindaugo ir Ingos močiutė pergyveno, brolis ir sesuo atrodė it jaunavedžiai, visiškai neatrodė, kad išgyvena dėl šeimos dingimo. Būtent tada jai kilo dvejonių.
Signatarė, žinanti, kad Mindaugas buvo tikintis, nuėjo pas vietos kleboną, kuris irgi buvo pastebėjęs keistus ženklus, galimai neįprastai artimą ryšį tarp brolio ir sesers.
Iš tiesų, apie brolio ir sesers santykius puse lūpų kalbėjo dalis kaimo. Mindaugo auklėtoja V. Kalvanaitė pasakojo, kad santykiai tarp jų buvo keistoki, Mindaugas piniginėje nešiojosi sesers nuotrauką, klasės mergaitės jo nedomino, jis visada skubėjo į namus, kad tik daugiau laiko praleistų su sese.
Žmogžudystę išaiškinti padėjo VRM ir Generalinės prokuratūros pareigūnai
Netrukus buvo susisiekta su Generaline prokuratūra ir Vidaus reikalų ministerija, buvo sudarytas dingusios šeimos paieškos planas, bylos ėmėsi specialioji komanda, o š ministerijos į Biržų rajoną atvyko spec. agentas Nikolaj Urbanovič.
Kriminalistas pripažįsta, kad Mindaugo pasakojama šeimos dingimo versija iš pradžių buvo įtikinama. Šeima tikrai galėjo išvykti į Latviją kaimo keliukais, ne per pasienio punktą. Stebino nebent tai, kad niekas nepasigedo autobuso vairuotojo, bet spėliota, kad jis galėjo būti latvis.
Tačiau jau tada detektyvas atkreipė dėmesį į paslaptingą vagystę, kai buvo apvogtas mokytojo butas. Tada iš jo buvo išneštas televizorius, kompiuteris. Butas buvo dar ir padegtas. Įtariamas buvo tas pats Mindaugas, bet jis turėjo alibi: neva buvo namie.
Užsikabinęs už to, detektyvas pradėjo atidžiau nagrinėti jaunuolio pasakojimą. Pastebėta, kaip smulkiai jis prisiminė pačias smulkiausias detales: net tai kaip buvo apsirengusi mama, kokį sijoną ji vilkėjo, kokį lietpaltį užsivilko patėvis, koks buvo jo diržas. Šiuos pasakojimus jis kartojo ne kartą, neklysdamas. Detektyvas sako, kad žmonių dingimo atveju, sutrikę ir išsigandę artimieji įprastai nepakartoja tokių detalių dešimtis kartų, neatsimena visko 100 proc. tikslumu.
Tada buvo pasidomėta Mindaugo ir šeimos santykiais. Išsiaiškinta, kad santykiai su motina buvo sudėtingi. Mindaugo buvusi auklėtoja teigia, kad jo mamos visai nepažinojo, ji niekada nebuvo mokykloje, viską tvarkė patėvis, su kuriuo jis augo nuo šešerių.
Galiausiai, pareigūnams apžvelgiant dingusios šeimos ūkį buvo pastebėta, kad prie namo užbetonuotas vienas iš kelių lietaus surinkimo šulinių. Mindaugas aiškino, kad šulinį betonavo drauge su patėviu, nes esą iš jo vanduo tekėjo į garažą.
Vis tik, kriminalistas iš sostinės pastebėjo, kad skiedinys šulinio betonavimui buvo ruošiamas rūsyje, viduje, bet įprastai, tai yra daroma prie pat tos vietos, kur darbai bus atliekami. Atsižvelgiant į tai, kad namai buvo išskirtinai švarūs ir tvarkingi, tai pasirodė neįprasta.
Buvo nuspręsta laužti betoną. Tuo metu Mindaugas visiškai neatrodė įtartinas ar išsigandęs. O išlaužus betoną, pirmiausia pasimatė plunksnos, kuriomis kemšamos pagalvės, tačiau vėliau pasklido nemalonus kvapas, tapo aišku, kad šulinyje rasti žmogaus kūnai.
Mindaugas buvo iškviestas prie šulinio, bet ir toliau atrodė ramus, sakė, kad nežino, kaip kūnai atsidūrė šulinyje, nepalūžo net pamatęs mažosios sesers kūną. Vietoje susirinkę kaimo žmonės, teigiama, jį norėjo sudraskyti vietoje, visiems tapo aišku, kas čia nutiko.
Tėvai ir mažoji sesutė nužudyti dėl pinigų, vyresnio sesuo tiesą galėjo žinoti
Aiškus žudynių scenarijus paaiškėjo vėliau, kai Mindaugas jau buvo uždarytas areštinėje. Nustatyta, kad žudynes paskatino rimtas šeimos konfliktas.
Kaimo gyventojai vėliau kalbėjo, kad paskutiniais metais Mindaugas keitėsi ne į gerą, jam nuolat trūko pinigų, jis ėmė vagiliauti iš namų, motinos darbovietės parduotuvėje, apvogė ir anksčiau minėto mokytojo namus.
Teismo psichiatrinės ekspertizės rašte vėliau teigiama, kad besimokantis mokykloje Mindaugas nenorėjo išsiskirti iš kitų, kiek turtingesnių vaikų, dėl to ir ėmė vagiliauti, santykiai su tėvais pašlijo. Po paskutinio ginčo ir nutiko tragedija. Tada Mindaugui ir kilo mintis nužudyti patėvį ir motiną. Teisme jis aiškino, kad manė, jog tik taip ir tada jo kančios baigsis.
Po nužudymo kūnus jis nutempė į rūsį, jaunesnę seserį bandė karti, bet nutrūkus virvei to padaryti nepavyko, tad į šulinį mergaitė buvo įmesta dar gyva, vėliau ji ten nuskendo šulinyje.
Po dviejų mėnesių areštinėje Mindaugas parašė prisipažinimą. Laiške jis rašė, kad jo vyresniajai seseriai sugrįžus iš Kauno į gimtinę, jis jai prisipažino apie tėvų ir sesers nužudymą. Jie neva pasitarė, nutarė parduoti šeimos turtą, Inga planavo apsigyventi Kaune, o jis žadėjo vykti į užsienį.
Kaimynai pasakoja, kad po to, kai Mindaugas buvo sulaikytas ir tiesa išaiškėjo, Inga labiausiai sielvartavo būtent dėl jo, ne dėl nužudytos šeimos.
Galiausiai Ingai buvo pateikti kaltinimai, jog ji žinojo ir nepranešė apie nusikaltimą, bet ji tai neigė. Teisme ji kaltinta nebuvo, nes įstatymai leidžia prieš šeimos narį neliudyti.
Abu mirė būdami 24 m.
Mindaugą nuteisė 1996 m. vasarį. Teisėjai mena, kad prieš verdiktą jis padėkojo seseriai ir močiutei už palaikymą, žmonių prašė jo neteisti, o teisėjams prašė skirti tokią bausmę, kokios jie mano, kad jis yra nusipelnęs.
Teismas skyrė mirties bausmę, bet tuo pačiu nuosprendžiu sušaudymą pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos.
Praėjus metams po teismo, nuo kraujo vėžio mirė Inga. Jai buvo 24 m. Po trejų metų Mindaugas pasikorė. Jam taip pat buvo 24 m.
Savižudybei jis ruošėsi, norėjo būti perkeltas į vienutę, to prašė net iš to paties kaimą kilusios Seimo narės. Jis paliko tris atsisveikinimo laiškus: jo prašymą patenkinusiai Seimo nariai Marijai Širienei, močiutei ir Lukiškių kalėjimo direktoriui.
Palaidotas jis buvo atskirai nuo šeimos, kurią siaubingai nužudė, ant jo antkapio iškaltas ir paskutinis jo atsiprašymas, palikas savižudybės laiške močiutei: „atleisk man Viešpatie, jeigu gali“.
Nužudytos šeimos namas taip ir liko nenupirktas, galiausiai buvo išardytas, parduotas atskiromis dalimis.
