<h2>Internete plinta vaizdo įrašas iš interviu su sveikatos apsaugos ministru</h2>
<p>Pastarąsias dienas „Facebook“ erdvę kone užtvindė vaizdo įrašas iš žurnalisto Ryčio Zemkausko interviu su Arūnu Dulkiu. Žinoma, įrašas blokuojamas, tačiau vėl per naujo įkeliamas.</p>
<p>Perklausius šį interviu daugelį apėmė nuostabos jausmas – argi prieš tai prestižine darbo vieta laikyta ministro „kėdė“ išties yra verta šio vardo? Dar keistesnis aspektas – kodėl šis vaizdo įrašas yra nuolat blokuojamas? Kodėl visuomenei taip nenorima parodyti tikrojo tam tikrų politikų karjeros kelio.</p>
<p>Vaizdo įraše užfiksuotas pokalbis su sveikatos apsaugos ministru, kuris ne juokais paatviravo apie kelią iki ministro posto. A. Dulkys teigė net nesitikėjęs kažkada eiti į parlamentą, tačiau negalėjo atsisakyti pateiktam pasiūlymui.</p>
<blockquote>Sako, kad tu sako nueisi, gali atsakyti, ką nori, atsakyk, kad tu nežinai, nenori, nu, kaip sako – paleis tave. Ir aš nuėjau, tai turbūt buvo vienintelė gyvenime įstaiga, aš be jokio negatyvo, kur nuėjau į darbo pokalbį ir darbo pokalbyje, kuriame į visus klausimus atsakiau „nežinau“, „ne“, „tikrai nemoku“, finale (…) sako labai gerai, mums kaip tik tokio ir reikia, – atviravo A. Dulkys.</blockquote>
<p>Politiko atvirumas – sveikintinas dalykas šiame „kaukių“ pasaulyje, kaip buvo kadaise išsireiškęs ir pats A. Dulkys. Tačiau keisčiausia yra tai, kad politikas pradėjo pats sau prieštarauti – iki tampant sveikatos apsaugos ministru, A. Dulkys kalbėjo taip kaip ir visi politikai prieš rinkimus, o dabar ta kaukė nukrito. Turime, ką turime.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/seimas0101-venteviteikaite-1.jpg" alt="Seimas" /></p>
<h2>Dvejopas ministras – neskirstykime visuomenės į grupes arba kaip užsimirštama</h2>
<p>Dar nebūdamas sveikatos apsaugos ministru A. Dulkys, panašu, buvo kiek kitokios nuomonės apie visuomenės skirstymą į grupes. Dabartinėje situacijoje taip gausiai eskaluojami su holokaustu ir visuomenės segregacija susiję palyginimai nebuvo iš piršto laužti – apie juos prakalbo dar pats A. Dulkys, iki tapdamas ministru.</p>
<p>Interneto platybės – ne visuomet į naudą, nes įrašai, kuriuos skelbiame, dar labai ilgai išlieka ir primena mums, kuriuo keliu einame. Lygiai taip pat šmėžuoja ir dar praėjusių metų gegužę išsakytos A. Dulkio mintys ir dabartinės visuomenės sulyginimas su Holokausto muziejuje Berlyne išvysta fotografija. Tad tam tikra įrašų nauda yra – jie neleidžia mums prarasti atminties.</p>
<p>Fotografijoje buvo užfiksuota darbininkų minia kelianti į viršų nacistinio pasveikinimo gestą, o tarp jos – vienas žmogus, kuris užuot pakėlęs ranką, sukryžiavo abi rankas ant krūtinės. Tai buvo Augustas Landmesseris.</p>
<p>Straipsnyje A. Dulkys dalinosi ir savo mintimis – A. Landmesserio istorija aktuali iki šiol:[2]</p>
<blockquote>Šiandien žmones ir valstybes tebekausto viruso baimė. Daugelis netikėjome, bet virusas atėjo ir pradėjo šeimininkauti bei vadovauti mūsų gyvenimams. Saulei pakilus virusas ką nors uždraudžia, saulei leidžiantis, žiūrėk, jau geranoriškai leidžia. Jei taip ir toliau, tai galbūt gali įsidrąsinti ir autoritarizmo virusas? Neskubėčiau atsakyti, – dar tuomet svarstė A. Dulkys.</blockquote>
<p>Tarp A. Dulkio išsakytų frazių, puikiai pritaikomų ir dabartiniu metu, visuomenei toliau sekant paskui „išsilavinusius ir protingus“, yra ir daugiau pasisakymų, pavyzdžiui: „Mes jau girdime planų žmones suskirstyti į grupes. Mus ramina – čia tik dėl žmonių sveikatos ir saugumo. O jei kas nors pasiūlys ir skirtingų spalvų žvaigždes toms grupėms nešioti? Taip pat tik dėl saugumo. Juk būtų patogiau patruliams“.</p>
<p>Na ir pabaigai, dar viena frazė, išskridusi iš dabar jau ministro lūpų:</p>
<p>„(…) Ar intelektualai tikrai netoleravo tam tikros grupės žmonių žymėjimo geltonomis žvaigždėmis? Ar manome, kad šiandien tarp mūsų nebeatsirastų norinčių ne tik kontroliuoti pagarbaus amžiaus žmonių judėjimo, bet ir manančių, kad visuomenės sveikatą būtų patogiau, efektyviau ir lengviau nuo viruso apsaugoti, jei pagarbaus amžiaus žmonės tiesiog būtų apgyvendinami atskirose aptvertose teritorijose?“.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/baime.jpg" alt="Viruso baimė" /></p>
<h2>Laisvu pasirinkimu tapo apsisprendimas gyventi su arba be galimybių</h2>
<p>Primename, kad aukščiau minėtas asmuo ir yra tas pats Arūnas Dulkys – dabartinis sveikatos apsaugos ministras, kalbantis apie laisvę rinktis, tačiau tuo pačiu segreguodamas visuomenę priimamais sprendimais. Štai asmuo, kalbėjęs apie tuo metu valdančių Valstiečių karantininius suvaržymus ir juos kritikuodamas, dabar jau kalba apie tai, kad jei esi atsakingas, saugantis save ir artimuosius bei kitus, privalai pasiskiepyti.</p>
<p>Kitaip tariant, jei nepasiskiepysi – negausi galimybių paso. Jei jo negausi – neturėsi teisės eiti į didesnę parduotuvę, gauti planinių sveikatos priežiūros paslaugų, negalėsi eiti į grožio salonus, pramogauti, išsikviesti buto ar namo remontui meistro, jei kontaktas truks ilgiau nei 15 minučių ir kt., o be visa ko, iš kai kurių profesijų atstovų, jei šie bus nepasiskiepiję, bus atimta galimybė dirbti. Tai yra demokratija, sveiki atvykę. Demokratija, kurios šūkis – „mes esame protingi, išsilavinę ir tikime mokslu“.</p>
<p>A. Dulkys taip pat pridėjo, kad visa tai daroma vardan „gerų tikslų“: „Mes negalime leisti, kad vėl nutrūktų kontaktinis gydymas, kad rudenį vaikai negalėtų grįžti į ugdymo įstaigas, kad turintys imunitetą žmonės netektų pramogų, paslaugų ar kitų veiklų prieinamumo“.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/a-dulkys-2.jpg" alt="A. Dulkio pasisakymas" /></p>
<p>Praeitais metais tas pats ministras teigė, kad „valstybės institucijos, pareigūnai ir tarnautojai turi padėti ir patarti valstybei, o ne savo pareigybių pavadinimais kelti baimę žmonėms“.[2]</p>
<p>Na ir galiausiai prieš kelias dienas pasirodė A. Dulkio pasisakymas apie „laisvę pasirinkti“. Ministras ragino visus nieko nelaukti ir pasiimti savo vakciną jau šiandien. Galite laisvai pasirinkti – gyvensite su galimybėmis arba be jų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/a-dulkys-3.jpg" alt="A. Dulkio pasisakymas" /></p>
<p>Kad jau pats ministras buvo prakalbęs apie holokaustą, turbūt vertėtų prisiminti ir tą visą istoriją, kuri puikiai atsispindi sename, gerai žinomame ir mokyklos suole dar perskaitytame Anos Frank dienoraštyje pavadinimu „Leiskite man būti savimi“. Jame minima, kad nuo 1933 m. balandžio naciai Vokietijoje pradėjo riboti žydų teises, atleido žydų kilmės mokytojus ir valstybės tarnautojus.</p>
<p>Po daugiau nei dviejų metų, jau 1935 m. rugsėjį naciai pagal oficialiai jų priimtus rasinius įstatymus apibrėžė, kas yra „žydas“ bei įvardijo, kokiomis teisėmis jis negali naudotis. Vokietijoje gyvenantys žydai tapo antrarūšiais piliečiais savo pačių šalyje. Ideologija labai panaši – apsaugoti valstybę nuo žydų, viskas vardan pačių gerovės. Susimąstykime.</p>
