Landsbergis: Europoje daugėja kalbų apie branduolinį ginklą
Europa gali artėti prie momento, kai branduolinis ginklas vėl taps ne išimtimi, o strateginiu pasirinkimu. Tokią riziką įžvelgia buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, vertindamas tiek karo Ukrainoje eigą, tiek kintantį JAV vaidmenį sąjungininkų gynyboje.
„Manau, Europoje gali atsirasti kelios naujos branduolinės valstybės. JAV neapibrėžtumas dėl Europos gynybos verčia daugelį šalių – vienas garsiau, kitas tyliau – permąstyti, kaip jos išgyvens naujoje geopolitinėje realybėje.
Turkijos užsienio reikalų ministras, turintis žvalgybos patirties, į klausimą, ar Turkija svarstytų branduolinį ginklą, atsakė tyla. Manau, ta tyla buvo sąmoninga ir iškalbinga. Vokietijoje vyksta diskusijos apie jų indėlį į Europos saugumą. Ar vieną dieną tai galėtų apimti ir branduolinius ginklus? Tokios šalys kaip Turkija apie tai galvoja. Galbūt ne garsiai, bet tikrai galvoja.“ – interviu kalbėjo G. Landsbergis[1].
Jo teigimu, jei Kyjivas atsilaikys ar net laimės, o Vašingtono įsipareigojimai Europai taps mažiau aiškūs, dalis valstybių gali pradėti ieškoti savarankiškų saugumo garantijų.
Prisiminęs karo Ukrainoje pradžią, G. Landsbergis sako, kad tikrasis mastas daugeliui buvo netikėtas. Pirmosiomis valandomis vyravo įtampa ir nuolatinis informacijos sekimas, o Vakarai reagavo greitai – sankcijos buvo priimtos vieningai, be įprastų politinių kliūčių. Vis dėlto laikui bėgant šis ryžtas susilpnėjo, o karas tapo kasdienybe.
Anot jo, didžiausia problema – aiškaus tikslo trūkumas. Vakarai neapsibrėžė, ką reiškia Ukrainos pergalė, todėl pradinė energija nebuvo išnaudota. Tuo metu Rusija kryptingai siekia palaužti visuomenę, atakuodama civilinę infrastruktūrą ir bandydama išsekinti žmonių valią priešintis.
Riziką dar labiau padidino Irane prasidėjęs karas?
Tuo tarpu JAV smūgiai Iranui dar kartą išryškino, kaip branduolinė tema tampa patogiu politiniu argumentu, o ne aiškiu strateginiu tikslu. Nors Iranas neturi branduolinio ginklo, jo galimybė jį sukurti nuolat naudojama kaip pagrindas pateisinti karinius veiksmus[2].
Tuo pat metu Europoje stiprėja nerimo ir nepasitikėjimo nuotaikos. Prancūzijos planai plėsti branduolinį arsenalą, diskusijos apie glaudesnį bendradarbiavimą šioje srityje ir vis dažniau pasigirstančios kalbos apie galimą nacionalinių programų kūrimą rodo, kad pasitikėjimas JAV „branduoliniu skėčiu“ silpnėja. Net jei oficialiai tai įvardijama kaip papildoma saugumo priemonė, už šių pareiškimų slypi klausimas – ar JAV iš tiesų būtų pasirengusios rizikuoti savo teritorija dėl sąjungininkų.
Ši abejonė, kartu su švelnesniu JAV požiūriu į sąjungininkų branduolinius siekius kituose regionuose, formuoja naują realybę. Branduoliniai ginklai vis labiau normalizuojami kaip saugumo garantas, o ne kraštutinė priemonė, ir tai leidžia kalbėti apie pavojingą poslinkį link pasaulio, kuriame saugumas vis labiau grindžiamas jėgos balansu, o ne susitarimais.
Naujos branduolinės valstybės: minimos Vokietija, Lenkija, Japonija
Apie naujų branduolinių valstybių kūrimąsi kalbama jau kurį laiką, tačiau dabar vis dažniau įvardijamos ir konkrečios šalys, kurios galėtų prisijungti prie šio klubo. Dar prieš metus „Financial Times“ rašė, kad JAV užsienio politikos pokyčiai, ypač Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpiu, kelia abejonių dėl saugumo garantijų ir skatina sąjungininkus patiems rūpintis savo gynyba.
Ekspertų vertinimu, jei silpnėtų Branduolinio ginklo neplatinimo režimas, branduolinių valstybių skaičius galėtų išaugti iki 15–25. Tarp potencialių naujų branduolinių galių minimos tokios JAV partnerės kaip Vokietija ir Lenkija Europoje bei Pietų Korėja ir Japonija Azijoje – valstybės, kurios iki šiol rėmėsi JAV branduoliniu skėčiu.
Šiose šalyse diskusijos jau peržengia teorinį lygmenį. Vokietijoje svarstoma apie platesnį Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės branduolinio atgrasymo modelį arba net ilgalaikę galimybę kurti savo pajėgumus, Lenkijoje kalbama apie prisijungimą prie bendro Europos branduolinio projekto ar JAV ginklų dislokavimą.
Tuo metu Pietų Korėjoje ir Japonijoje, turinčiose pažangias technologijas, vis dažniau keliama idėja apie „branduolinio slenksčio“ pasiekimą ar net savarankišką ginklų kūrimą. Vis dėlto, nepaisant augančių diskusijų, sprendimus vis dar riboja politinės, finansinės ir istorinės aplinkybės.
