Tiltas per Mesinos sąsiaurį siūlomas kaip strateginė investicija
Italijos vyriausybė svarsto galimybę 13,5 mlrd. eurų vertės Sicilijos tiltą priskirti prie NATO gynybos išlaidų, taip siekdama padengti dalį iki 2035 m. numatytos 5 proc. BVP karinio finansavimo ribos. Šiuo metu Italija gynybai skiria tik apie 1,49 proc. BVP, vieną mažiausių rodiklių Aljanse.
Pasak Italijos iždo pareigūnų, tokia klasifikacija galėtų padėti ne tik finansuoti projektą, bet ir apeiti dalį teisinių bei biurokratinių kliūčių, kurios dešimtmečiais stabdė tilto statybas. Šis projektas su 3,3 km ilgio centrinio tarpatramio segmentu buvo svarstomas nuo XX a. septintojo dešimtmečio. Tačiau kaskart projekto vykdymas susidurdavo su iššūkiais: nuo seisminio aktyvumo ir aukštų sąnaudų iki vietos bendruomenių pasipriešinimo[1].
Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani ir infrastruktūros ministras Matteo Salvini pabrėžia tilto strateginę reikšmę, ypač NATO kontekste. Balandį priimtoje vyriausybės rezoliucijoje teigiama, kad tiltas svarbus „imperatyviais viršesnio viešojo intereso pagrindais“, nes padėtų užtikrinti greitą Italijos ir sąjungininkų pajėgų judėjimą tarp šiaurės Europos ir Viduržemio jūros regiono.
Tiltas įvardijamas kaip infrastruktūrinė gynybos dalis
Pagal naują NATO išlaidų struktūrą, 3,5 proc. BVP turi būti skiriama grynai karinėms išlaidoms, o dar 1,5 proc. gali būti nukreipta į platesnį „strateginį atsparumą“, įskaitant infrastruktūrą. Italijos vyriausybė ketina pasinaudoti šia galimybe ir priskirti tiltą šiai išlaidų daliai.
Be to, projektas gali būti įtrauktas į Europos Sąjungos „karinio mobilumo“ programą, kas galėtų atverti papildomų ES finansavimo šaltinių. „Tiltas atitiktų ES strategiją, nes užtikrintų pagrindinę infrastruktūrą NATO pajėgų perdislokavimui iš šiaurės Europos į pietus“, teigiama Italijos vyriausybės balandžio dokumente.
M. Salvini, kuris anksčiau vadovavo Šiaurės Lygai, o dabar siekia nacionalinės paramos, tikisi, kad projektas bus formaliai patvirtintas jau liepą. Jis ne kartą pabrėžė, kad investicijos į infrastruktūrą gali būti laikomos ir saugumo politikos dalimi. „Infrastruktūra taip pat yra strateginė saugumo prasme“, teigė jis[2].
Vis garsiau išreiškiamas nepasitikėjimas dėl projekto tikslingumo
Nepaisant valdančiųjų entuziazmo, opozicijos partijos kritikuoja ir patį projektą, ir jo siejamą klasifikavimą kaip gynybos išlaidų. Europos Parlamento narys iš „Penkių žvaigždučių judėjimo“ Giuseppe Antoci pareiškė: „Tai piliečių ir NATO įsipareigojimų išjuokimas. Abejoju, ar toks blefas bus priimtas.“
Antoci taip pat pažymėjo, kad tiek Sicilija, tiek Kalabrija, regionai, kuriuose trūksta bazinės infrastruktūros: „Žmonės kenčia nuo prastų kelių, lėto transporto ir trečiojo pasaulio lygio ligoninių. Tiltas negali būti prioritetas.“
Be to, net jeigu projektas būtų laikomas strategiškai svarbiu, kyla klausimas, ar jis iš tikrųjų atitinka NATO ir ES karinio mobilumo koridorių geografinius kriterijus. Oficialiai Mesinos sąsiauris nėra įtrauktas į vienintelį Italijoje NATO mobilumo koridorių, prasidedantį Apulijoje, kertantį Adriją ir vedantį per Albaniją į Balkanus.
Paklausti apie šį projektą NATO viršūnių susitikime Hagoje, JAV pareigūnai atsakymo nepateikė, tik nusijuokė. Vis dėlto Roma tikisi, kad išplėstinis saugumo supratimas, įskaitant logistiką, transportą ir infrastruktūrą, gali būti priimtas kaip NATO tikslų įgyvendinimo dalis. Tajani išreiškė viltį, kad Aljansas atsižvelgs ne tik į skaičius, bet ir į išlaidų „kokybę“.
Simboliškai ministras pasiūlė tiltą pavadinti buvusio premjero Silvio Berlusconi vardu, kaip duoklę politikui, kuris ilgus metus palaikė šį projektą.
