Laiko suvokimas ir literatūros įtaka – kryptingas judėjimas link turiningos veiklos
„Jei mūsų širdis būtų pakankamai didelė, kad galėtume mylėti visą savo gyvenimą, pamatytume, kad kiekviena akimirka yra vienu metu davėjas ir plėšikas“, – rašė prancūzų filosofas Gastonas Bachelardas, svarstydamas apie mūsų laiko sampratą bei patirtis, atsispindinčias konkrečiame laiko momente bei mene[1].
Laikas iš esmės yra ta „medžiaga“, iš kurios esame sudaryti: asmeninis kasdienis ritmas, kalendorinis datų žymėjimas ir nesustabdomu srautu einanti dienų tėkmė mus tarsi nepastebimai įtraukia. Tuomet dienos, mėnesio ar metų pabaigoje belieka savęs klausti, kur tas ar anas momentas prabėgo. Ir visgi, nesuvokiamas ir nenumaldomas laiko pojūtis rūpėjo ne tik didžiausiems XX amžiaus filosofams, bet ir mokslininkams bei šių dienų rašytojams.
Mūsų laiko suvokime yra tarsi kažkas išskirtinio. Tokio klausimo kaip – „Kas žino, kur laikas eina“ mes savęs nebeklausiame, nes tiesiog neturime kada. Įsisukę į dienos rutiną, kai minutės mus tiesiog pačios veja ir gena daryti nesibaigiančius darbus, mes tarsi esame įtraukti į pašėlusią dienos tėkmę ir virtinę nepailstančių bei chaotiškų veiksmų.
Dėl šios priežasties laikas yra vienas iš žmones vienijančių veiksnių, arba, kitaip tariant, vienas iš mus vienijančių neišvengiamų patirčių. Mes juk einame į darbą pagal laikrodį, tuomet po pietų geriame „Martini“, taip pat pagal laikrodį turime kavos gėrimo pertraukėlę, o galiausiai, jog atvykti į reikiamą vietą, teisingu laiku turime įsėsti į lėktuvą…
Laikas yra tarsi esminis diktatorius ir jis tiesiog „eina“ it būtų gyvas. Tada vieną dieną pažvelgi į veidrodį – esi senas – ir sakai: „Kur dingsta laikas?“ Ir tuomet susimąstai, kad paukščiai iškeliauja savu laiku, tik iš kur jie žino kada laikas judėti.
Apie laiko perspektyvą rašė ir autorius Hermannas Hesse, pabrėždamas argumentus, kodėl žmonės skaito ir kodėl visad norės tai daryti. Norint judėti mažoje ir mus ribojančioje erdvėje (viename name ar kambaryje) ir pritaikyti kažkieno sukurtą istoriją sau žmogus lengvai tai gali padaryti pasinaudodamas knyga.
Be apčiuopiamo pasitenkinimo, kurį teikia menas, o tarp jų ir tekstų kūryba bei jos skaitymas, mes galime patirti ir dar vieną gana magišką efektą – laike atverti kažkokį keistą ir nuostabų „kanalą“, kurio pagalba netiesiogiai atsiduriame laike kai, pavyzdžiui, buvome pirmokai bei pirmą kartą mokėmės skaityti, rašyti ir pan.[2]. Šių epizodų dėka mes turime galimybę atsidurti arčiau vaikystės prisiminimų, kurių ryškumas ir gyvastis atrodo labai tikroviški.
Iš esmės rašytinis žodis gali nukelti į džiaugsmo bei pasididžiavimo jausmus, kuriuos patyrėme kadaise; jis šmaikščius personažus apibūdinančiomis eilutėmis gali užpildyti ir dabartinę erdvę bei sukelti liūdnas emocijas. Kai mes esame suaugę, įprotis „leisti sau nuslysti“ į beribę fantaziją dingsta kartu su mus įsupusia kasdienybe bei buitimi. Ir nors iki šiol žinome, jog užrašytas žodis reiškia daug daugiau, jei patys leidžiame jam įsigalėti mūsų mintyse, visgi transcendentinis žodžių junginių porėtumas ir nevaržoma fantazijos laisvė nyksta kartu su mūsų amžiumi.
Literatūros ir technologijų sąsajos – tobulėjančios žmonijos veiklos produktai
Visose tautose žodis ir raštas yra šventi ir stebuklingi: vardų suteikimas ir rašymas ankščiau buvo labai svarbios ceremonijos ir visur manyta, kad rašymo dovana yra dieviškos kilmės. Minčių išsakymas žodžiais ir šių formuluočių perdavimas yra ne tik svarbios pagalbinės, bet ir iš tikrųjų vienintelės priemonės, kuriomis remdamasi žmonija gali turėti savo istoriją ir tęstinę vertę.
Dėl šios priežasties kinas bei žiniasklaida iš principo negali pakenkti literatūrai stipriai labiau, nei, pavyzdžiui, fotografija pakenkė tapybai. Atlikdama milžinišką vaidmenį tarp įvairių socialinių sluoksnių, švietėjiška literatūra, kuri susideda iš nesenstančių kūrinių, ir toliau žavi visuomenės vaizduotę dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius po šedevrų sukūrimo, ir visai nesvarbu, ar tai būtų kūriniai apie senovės Rytų filosofiją, ar kūriniai, kuriuos kadaise atmetėme.
Kone kiekvieną dieną galime stebėti, kaip absoliučiai nuostabios pasakos bei istorijos vieną akimirką tarsi nežmoniškai užburia, o vėliau, tapdamos it nematomom, pasilieka užmarštyje. Poetai, kuriuos žino daugelis, ir tie, kurių nežino niekas, gyvena ir miršta, o mes matome, kad jų kūryba po mirties staiga pakyla nuo kapo tarsi laiko praraja visiškai neegzistuotų ir vėl įgauna populiarumą. Tai, ką jie mums duoda „atsikėlę“, yra būtent ta daugiametės knygos magija, kuri buvo kadaise pamiršta ir nustumta į šoną iki lemiamo pripažinimo.
Šiandien visa tai, matyt, truputį pasikeitė, nes rašymui ir intelektualiajam pasauliui tapus itin prieinamu, skaitymas virto kone nesureikšminamu veiksmu kaip, pavyzdžiui, mokėjimas kvėpuoti[3]. Tačiau nors dabartinės žiniasklaidos formos gana sparčiai bando įsigalėti nūdienoje bei literatūroje, vis tik literatūra išlieka lemiamą vaidmenį žmogaus dvasinei vertei kurianti priemonė. Dėl šios priežasties mums, ko gero, nereikia bijoti, kad knyga ateityje bus pašalinta.
Emocinis gyvybingumas ir kūrybos galia – virtinė skirtingų pojūčių
Jei šiandien gebėjimas skaityti jau nieko nestebina, vis tik nedaugelis pastebi, koks galingas talismanas yra knyga. Vaikas, besididžiuojantis abėcėlės žiniomis ir įgijęs gebėjimą skaityti, žengia pirmyn į knygų pasaulį palaipsniui atrasdamas ir pasakų įvairialypiškumą.
Tai, kas vakar knygoje atrodė kaip sodas, parkas ar džiunglės, šiandien ar rytoj yra vadinami šventyklomis su tūkstančiu salių ar kiemų, kuriuose yra visų tautų ir laikų dvasia, nuolat laukianti, kol vėl atsibus bei pasirengusi atpažinti reiškinių įvairovę.
Kiekvienam tikram skaitytojui šis begalinis knygų pasaulis atrodo skirtingas ir visi jame ieško bei atpažįsta bent dalį savęs. Dėl knygų įvairovės bei jau išleistų literatūrinių šedevrų mes iš esmės galėtume dešimtmečius ar netgi šimtmečius praleisti tyrinėdami ir džiaugdamiesi jau turimų knygų lobiu ir neišleisti nė vienos naujos.
Puikus dalykas yra tas, kad kuo dėmesingiau mokomės skaityti, tuo aiškiau matome kiekvieną mintį ir kiekvieną eilėraštį, išsiskiriantį unikalumu, individualumu ir kitomis specifinėmis savybėmis. Knygų pagalba mes sužinome ir tai, jog visos tautos siekia tų pačių tikslų, skirtingais vardais šaukiasi tų pačių dievų, svajoja bei kenčia. Tačiau be skaitymo žmonijai taip pat naudingas ir muzikinis menas, apjungiantis gryniausias bei jausmingiausias emocijas.
Remiantis psichologų atliktais tyrimais, muzikos klausymas bei grojimas tam tikrais instrumentais žmogaus smegenims teikia daug daugiau naudos nei bet kuri kita veikla. Apjungdama įvairias savybes muzika gali mus nudžiuginti ar palaužti sunkiausias ar švelniausiais melancholijos tonais.
Lyginant su kūrybiniu rašymu, muzikinis menas dažnai kalba skvarbesniais garsais, o jo poveikis žmogaus vidinei prigimčiai labai galingas. Muzika turi išties unikalią galią išreikšti vidines būsenas ar jausmus jau nuo senų laikų. Ir pagaliau čia yra gilus ir paslaptingas paradoksas, nes nors tam tikra muzikos rūšis priverčia intensyviau išgyventi skausmą ir sielvartą, ji kartu teikia ir paguodą[4]. Tačiau, kad ir kokia patraukli atrodytų šiuolaikiška muzika ar naujai išleista knyga, visgi didžiausią galią įprasminant senas idėjas ir pagyvinant naujas turi seni bei gyvą istoriją menantys kūriniai.
