Išsikelti iš tėvų namų dažnam jaunuoliui tapo per brangu
Didėjančios nuomos ir nekilnojamo turto kainos, ekonominė įtampa, auganti infliacija, pandemijos paliktos problemos ir dabartinis neužtikrintumas dėl ateities verčia jaunimą pasilikti gyventi tėvų namuose, į juos grįžti arba ieškoti kambariokų, su kuriais būtų galima dalintis būsto išlaidų našta.
Tokia tendencija pastebima ir JAV, ir kai kuriose kitose Vakarų šalyse. Be to, gyventi į tėvų namus grįžta ne tik jaunuoliai, baigę mokslus. Dalis į gimtuosius namus parvyksta su lagaminais ir būdami jau finansiškai nepriklausomi, tačiau siekdami pasilengvinti savo finansinę naštą ar taupydami nekilnojamo turto įnašui ar nuomai.
Tokie sugrįžėliai NT ekspertų, sociologų bei psichologų yra vadinami „bumerango vaikų“ terminu. Nors dalis tokių asmenų išgyvena sudėtingą finansinį periodą ir tėvų namuose žada gyventi tik kurį laiką, dažnas išsikrausto tik po kelių mėnesių ar net metų.
Dėl to jaunuoliai jaučia socialinį spaudimą ir nepilnavertiškumo kompleksą. Tačiau, ekspertai, nors ir pabrėžia išsikraustymo naudą ir būtinybę, įžvelgia ir tokio sugrįžimo į vaikystės namus naudą.
Lietuvoje tokia tendencija taip pat įsivyrauja vis dažniau. Jei anksčiau dažnas vidurinę mokyklą baigęs jaunuolis suskubdavo išsikelti iš gimdytojų namų, šiandien su tėvais ar seneliais gyvena ir gerokai vyresni, savo pajamas jau generuojantys, tačiau savarankiško būsto įsigyti ar išsinuomoti vis dar negalintys jauni žmonės.
Anksti tėvų namus palikdavę amerikiečiai yra priversti keisti įpročius
JAV kurį laiką sparčiai augusios nuomos kainos, trečiąjį metų ketvirtį nuomojamų butų paklausą sumažino iki žemiausio lygio per 13 metų. „Apartment List“ duomenimis, per pastaruosius dvejus metus nuomos kainos padidėjo 25 %, todėl daugelis žmonių nebeišgali sau leisti nuomotis būsto[1].
Būtent dėl šios priežasties 18 % suaugusių JAV gyventojų nurodė, kad per pastaruosius šešis mėnesius gyveno su kitais asmenimis, kambariokais ar buto draugais. Tai 11 % daugiau nei taip gyvenusiųjų pernai tuo pat metu.
Būtiniausių kasdienių prekių, tokių kaip maistas ir energija, infliacija daro įtaką tam, ką JAV gyventojai gali sau leisti išsinuomoti. Nors šį mėnesį, pirmą kartą per beveik dvejus metus nuomos kainos sumažėjo dėl sumenkusios paklausos, nuoma daugeliui vis dar yra neįkandama.
„Tai signalas, kad nuomos kainos nebegali išlikti tokios, kokios buvo per pastaruosius kelerius metus. Pasiekėme tašką, kai nuomininkai galbūt nori pasitraukti iš rinkos,“ – sako NT analitikas Maiklas Goldsmitas.
O tam tikri pokyčiai pastebimi jau keletą mėnesių. Liepos mėnesį JAV atlikta „LendingTree“ apklausa parodė, kad daugiau nei pusė, net 58 % jaunų suaugusiųjų gyvena su tėvais, o beveik trečdalis – 32 % tūkstantmečio ir Z kartos atstovų pandemijos metu persikėlė gyventi pas tėvus ir dauguma jų vis dar ten gyvena[2].
Daugiau nei pusė, 51 % grįžusių į tėvų namus teigia, kad tai padarė iš būtinybės. 31 % respondentų teigė, kad gyvendami su tėvais daugiausia dėmesio skiria taupymui pradiniam būsto įnašui.
Šiuo metu, 24–40 metų amžiaus suaugusiųjų, gyvenančių su tėvais, dalis trijose valstijose viršija 20 %: Havajuose – 21,6 %, Naujajame Džersyje – 20,7 % ir Floridoje – 20,1 %. Tuo tarpu Šiaurės Dakotoje tik 5,3 % šių suaugusiųjų gyvena su tėvais.
Tėvai, regis, yra linkę ištiesti pagalbos ranką sunkiai besiverčiančioms atžaloms. 85 % tėvų leistų savo vaikams grįžti gyventi pas juos suaugus arba jau anksčiau yra pateikę vaikams tokį pasiūlymą. Net 73 % nereikalautų iš savo vaikų jokio nuomos mokesčio, tačiau daugiau nei pusė sako, kad jų vaikai turėtų susirasti darbą jeigu jo neturi ir padėti susimokėti už maisto produktus ir kitas namų ūkio sąskaitas.
Dalis europiečių išsikraustyti iš tėvų namų niekada ir neskubėjo
Nors išsikraustymas iš tėvų namų yra laikomas vienu iš esminių etapų pereinant iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą, viename ar kitame amžiuje šio žingsnio priežastys gali būti įvairios: nuo materialinės nepriklausomybės iki studijų, darbo, gyvenimo su partneriu, santuokos, vaikų ir t. t.
Dažnai svarbų vaidmenį šiame etape vaidina ir kultūra. Europoje kultūriniai skirtumai yra ypač ryškūs. Pavyzdžiui, 2021 m. Europos Sąjungoje (ES) vidutinis tėvų namus paliekančių jaunų žmonių amžius buvo 26,5 metai.
Tačiau žvelgiant į konkrečias šalis matomi skirtumai. 2021 m. Švedijoje tėvų namus įprastai paliko 19 metų sulaukę jaunuoliai. Tuo tarpu Portugalijoje tėvų namus vidutiniškai palieka 33,6 metų amžiaus asmuo. Maždaug 30 % visų 25–34 metų ES piliečių vis dar gyvena su tėvais[3].
2021 m. ES jaunos moterys vidutiniškai iš tėvų namų išėjo anksčiau nei jauni vyrai: moterys – 25,5 metų amžiaus, vyrai – 27,4 metų amžiaus.
Lietuvoje situacija labai panaši kaip ir kitose Europos šalyse
Lietuvoje situacija vis labiau atspindi ES vidurkius. Sudėtinga ekonominė situacija ir įkaitusi NT rinka Lietuvoje taip pat verčia jaunuolius ilgiau gyventi tėvų namuose. Beveik trečdalis 25–34 m. Lietuvos žmonių vis dar gyvena su tėvais. Vidutiniškai namus jie palieka sulaukę 24,4 metų[4].
Anot sutelktinio finansavimo į NT nuomos projektus platformos „InRento“ įkūrėjo ir vadovo Gusto Germanavičiaus, vyraujanti NT situacija šalyje gali turėti įtakos lietuvių įpročiams ateityje.
„Žlugus sovietinei santvarkai, dabartinės jaunosios kartos tėvai ir seneliai pasinaudojo proga įsigyti NT lengvesnėmis sąlygomis. Tai lėmė, kad beveik 90 proc. Lietuvos gyventojų gyvena turimame, o ne nuomojame būste“, – remdamasis „Statista“ duomenimis sako G. Germanavičius.
Per pastarąjį dešimtmetį nuosavuose namuose gyvenančių lietuvių dalis sumažėjo nuo 92,2 proc. iki 88,6 proc. Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių kaip alternatyvą nuosavam būstui ar apsistojimui su tėvais jau dabar mato būsto nuomą.
Vis dėlto įtampa dėl finansinės situacijos, infliacija ir neužtikrintumas dėl ateities, ne visada sudaro galimybę jaunam žmogui būstą išsinuomoti. Tai reiškia, kad dažnam jaunuoliui nelieka nieko kito kaip tik laikinai grįžti į tėvų ar senelių namus.
„Bumerango vaikai“ susiduria su psichologiniais iššūkiais, tačiau užmezga tvirtesnius ryšius su tėvais
„Bumerango vaikai“ yra suaugę, tačiau jauno amžiaus asmenys, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu išsikraustę iš tėvų namų, dabar, dėl finansinių ar kitų sunkumų, yra priversti į juos grįžti. Pastaraisiais metais, ypač per pandemiją, ši asmenų grupė ženkliai išaugo[5].
Remiantis „Pew Research Center“ atlikta analize, 2020 m. liepos mėnesį, 52 % jaunų suaugusiųjų JAV gyveno su vienu arba abiem tėvais: tai didžiausias procentas nuo pat Didžiosios depresijos pabaigos 1940 m. Jungtinėse Valstijose. Jungtinėje Karalystėje vienišų, vaikų neturinčių 20–34 metų amžiaus jaunuolių, gyvenančių su tėvais, dalis nuo 2008 iki 2017 m. padidėjo 55 %[6].
Pasak Londono Šeimos terapijos instituto šeimos terapeutės Joanne Hipplewith, yra daugybė priežasčių, dėl kurių jauni žmonės grįžta namo. Pagrindinė priežastis, žinoma, yra didelės pragyvenimo išlaidos didžiuosiuose miestuose. Besimokantiems jaunuoliams prie finansinės naštos prisideda ir mokestis už studijas ar mokslų paskolos.
Į tėvų namus grįžtančiųjų tendencija auga pastarąjį dešimtmetį, o pandemija pridėjo keletą naujų veiksnių: daugelis, kurie planavo išvykti studijuoti, negalėjo to padaryti – universitetų miesteliai užsidarė; tie, kurie turėjo planų persikelti dirbti po studijų, atidėjo išvykimą iš namų dėl nuotolinio darbo praktikos. Dalis neteko darbo ir buvo priversti kreiptis į šeimos narius pagalbos.
Ekspertai akcentuoja, kad vadinamasis „bumerango“ etapas, kai suaugęs vaikas grįžta į tėvų namus, yra išskirtinis tuo, jog jis laikinas. Vis dėlto, jis gali trukti daug mėnesių ar net metų. Būtent tuomet dažnas jaunas žmogus susiduria su psichologiniais sunkumais.
Daugeliui grįžimas namo po gyvenimo svetur – kitoje šalyje, mieste ar bent jau kitame miesto rajone – gali atrodyti kaip nesėkmė, gyvenimo regresas ir neseniai turėtos nepriklausomybės praradimas. Dalis asmenų pradeda lyginti savo gyvenimo patirtis su bendraamžiais, dėl to, prarandamas pasitikėjimas savimi, krinta savivertė.
Iš tiesų psichologai gyvenimą atskirai nuo kitų savo šeimos narių vertina kaip vieną svarbiausių žingsnių asmenybės vystymosi procese. Išsikraustymas išmoko pasitikėjimo savimi, moko savarankiškumo ir ugdo gebėjimą nepriklausomai nuo kitų priimti svarbius gyvenimo sprendimus[7].
Vis dėlto, laikinas grįžimas namo, pasak ekspertų, turi ir savų privalumų. Daugelis į tokį gyvenimo etapą atkeliavusių asmenų įgyja daugiau noro ir energijos dirbti dėl savo siekio. Taip tarsi iš naujo atrandamos ambicijos, gali kisti karjeros planai. Juk žmogus siekia daugiau uždirbti, kad galėtų išsikraustyti ir vėl galėtų gyventi savarankiškai.
Socialiniu požiūriu grįžimas į gimtuosius namus gali padėti sustiprinti arba pagerinti santykius su tėvais. Nors gyvenimas drauge yra neišvengiamas be buitinių konfliktų, drauge jaukiai praleistas laikas gali padėti sukurti ne vieną naują gražų prisiminimą.
