Peržvelkime Lenkijos istoriją nuo 1918 m. su savo piliečiais kitakalbiais.

Tarpukaryje buvo net netoli Gdynės pastatytas Kartuzų kalėjimas, kuriame sėdėjo tautiškai susipratę lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai. Polonizacija vyko nesiskaitant su priemonėmis, nes tikslas tai pateisino – Lenkijoje gyvena tik lenkai.

1947 metais po vokiečių išvarymo iš Rytų Prūsijos, Pamario, Šilingos, ukrainiečių prievartinio iškeldinimo iš Karpatų, atsikėlus žmonėms iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, neužmirškime ir ž… išnaikinimo ir išvykimo į Pažadėtąją Žemę, štai tuo metu Lenkijoje lenkais skelbėsi 67 % gyventojų, o 1989 m. jau netgi 98 %. Per tuos 31 % persirito negailestingas polonizacijos plentvolis.

Man tekę kalbėtis su Lenkijoje užaugusiais lietuvių (iš Vilnijos, netgi iš Naugarduko apylinkių), baltarusių, ukrainiečių, austrų, vokiečių, šilingų, kašubų palikuonimis ir visi jie tą patį pasakodavo – tiek seneliai, tiek tėvai vengdavo kalbėtis savo gimtąja kalba, su kūdikiais kalbėdavo lenkiškai vien tam, kad geraširdis vaikas prakalbęs ne lenkiškai, nebūtų uždaužytas vaikų darželyje ar mokykloje. Šiandieniniams jaunuoliams teliko pavardės : Surowiec (Suraučius), Kiszkiel (Kiškelis), Kwiatkowski (Kvietkauskas), Sobolewski (Sabaliauskas), Kolodko, Hellmann, Dietl, …

Manau tas pats būtų ir šiandieninėje Žemaitijoje, jei ji nuo 1920 m. būtų Lenkijos vaivadija – Narutowicz, Biliewicz, Pilsudski, Rutkiewicz, Norbut, Rymszo, Paszkiewicz, Woyszwill, …