Kodėl man nei trupučio negaila „bokso kriaušių“?

Po to, kai viešoje erdvėje visas tuntas visuomenės veikėjų, publicistų, filosof(i)ų ir visų gyvenimo reikalų žinovų graudžiai ir su nuoširdžiu pasipiktinimu apraudojo „vargšes“ sportininkes, kurios Olimpinėse žaidynėse buvo it bokso kriaušės negailestingai sudaužytos transgenderių, mano kategoriška pozicija šiuo klausimu daugeliui sukėlė nuostabą. Neatsižadu savo nuomonės ir paaiškinsiu kodėl.

_________________

Man šitų „bokso kriaušių“ nei trupučio negaila. Taip joms ir reikia. Jaučiu joms tik panieką ir pasidygėjimą. Kaip, beje, ir tiems vyrams (gal reikėtų rašyti „vyrams" kabutėse), kuriems atrodo, kad moterų snukių daužymas yra normalus dalykas, jeigu moterys daužo snukius viena kitai ir nenormalus tik tuo atveju, jeigu jos gauna snukin nuo transgenderio.

NE, tai nėra, niekada nebuvo ir negali būti normalus dalykas.

Atsimenu, kaip mokyklos laikais kartais vykdavo „drakos“ – šustriausi mokyklos bachūrai aiškindavosi santykius jėga vienas prieš vieną (tikrai taip – vienas prieš vieną, nes tais laikais dar egzistavo Garbės kodeksas!). O peštynės tarp panų kildavo itin retais atvejais, kai panos tąsydavo viena kitą už plaukų ir apsiskaldydavo antausiais. Bet tos panos buvo išimtinai asocialių šeimų atžalos, atitinkamai atrodė ir elgdavosi, todėl į tokias peštynes žiūrėdavome kaip į nemokamą cirką.

Moters jėga ir galia yra anaiptol ne jos gebėjime prilupti kitą moterį (ar kokį transgenderį). MOTERŲ BOKSAS YRA ANOMALIJA per se. Tai bjauru, atgrasu ir ne tik. Tai – viena iš visuomenei įbruktų iškrypimo atmainų, nuoseklus žingsnis link tų pačių iškrypėlių propaguojamo VISUOMENĖS DEHUMANIZAVIMO, kurį nemaža visuomenės dalis kuo ramiausiai priėmė kaip naująjį normalumą. Esat apgailėtini paniekos verti vyrai, jeigu kam nors iš jūsų tai atrodo normalus dalykas.

Tikriausiai banalu priminti, jog įtakingiausios moterys pasaulio istorijoje, valdžiusios galingiausius savo epochos vyrus ir lėmusios žmonijos istoriją – pradedant Antikos Egipto karaliene Cleopatra ir baigiant vėlesniųjų epochų valdžios ir galios simboliais: Catherine de Médicis (1519-1589), Isabella I of Castile (1451-1504) (prisiminkime Reconquista!), Marguerite de Valois (1553-1615), Eva Duarte Perón (1919–1952) (paminėjau tik keletą) – tikrai nei viena iš jų neturėjo gebėjimo daužyti snukius.

_________________

Šio posto autorei asmeniškai ne kartą gyvenime yra tekę atsidurti tokiose aplinkybėse, iš kurių labai tikėtina, jog neišeitų gyvas net kovingiausias vyras. Todėl tikrai žinau, ką sakau. Bet tai jau atskira istorija.

N. B. Man daug labiau patinka gražūs dalykai: menas, muzika, šokis, estetika ir kiti daug labiau priimtini dalykai, negu snukių daužymas. O kaip jums, vyrai?

https://youtu.be/BRhpkCdzCq4?si=ESeU1v1r2-sAo01j

_________________