Apie vienybę

Skaičiau, vargau beapeliaciškai pateiktų abejotinų tezių kratinį. Labai jau subjektyvios autoriaus išvados, bet, velniai nematė, turi teisę egzistuoti. O kas toliau arba ką daryti (amžinas revoliucionierių klausimas) taip ir lieka neatsakyta. Paskutinės dvi eilutės, suprantama, nieko neišgelbės. Galvojant apie artimiausius Seimo rinkimus, tai kažką nuveikti (paskelbti bendras tezes, surengti matomas konferencijas, diskusijas, parodomuosius debatus, jungimus, atsiribojimus ir pan.) laikas seniai praėjęs. Neišmatuotos vadukų ambicijos net ir dabar neleidžia pradėti kalbėti apie veikimą po pačių sumaučiausių rudens rinkimų rezultatų. (Taip, dabar - apie porinkiminę veiklą).Tie rezultatai bus baisesni, nei dabar bandoma dėlioti, nes ir toliau nėra už ką akivaizdžiai balsuoti ir sisteminės partijos išsirikiuos visiškai jas tenkinančia tvarka. Nieko nekeis net Žemaitaičio ir Uspaskicho spėjama sėkmė. Žmonėms, kuriems giliau visa tai rūpi, yra gerokai nusiminę. Tik atkakliausi vis dar ieško būdų ir kelių. Pridedu ankstesnį čia tinkantį komentarą: "Linkėdamas Tautos vienybės koalicijai kuo didžiausios sėkmės, bijau, kad nepasitvirtins nė vienas pavadinimo žodis. Nebent užteks proto dėlioti ne pergalės strategiją, o paprastus galimus veiksmus, vengiant ideologinio "grynumo", atstūmimo dėl požiūrio ar pažiūrų ir pan. Vienybė nėra tikslas, o tik galima priemonė. Todėl mažiau apie tai šnekėti ir kreipti dėmesį. Žinoma, kad ji pageidaujama, bet turi užtekti, kiek yra."