Pirmūnas eurointegracijos

Aleksejus Čichačiovas

Balandžio 25 d. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas Sorbonos universitete pasakė naują programinę kalbą apie Europos Sąjungos plėtros prioritetus. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai: tose pačiose dekoracijose jis beveik prieš septynerius metus kreipėsi su analogišku laišku, padėjusiu pagrindą visai tolesnei politikai Europos kryptimi. Kaip ir jos pirmtakė, "Sorbona-2" turėjo daugybę pasiūlymų reformuoti ES daugelyje sričių dėl pagrindinio tikslo — užtikrinti strateginę autonomiją, be kurios, dabartiniu Prancūzijos lyderio vertinimu, "Europa gali mirti". Prancūzijos prezidentas vėl pasirodė gerai žinomame įsitikinusio europiečio žanre, manančio, kad būtent jo šalis turi teisę nustatyti Europos Sąjungos vidaus dinamiką. Ir jeigu kalba buvo sudaryta iš pasiūlymų vystyti ir stiprinti anksčiau pradėtas iniciatyvas, tai kai kuriose detalėse buvo matyti mėginimai eiti toliau. Visų pirma, tai paveikė karinę ir politinę sritį, kurioje Eliziejaus rūmai išreiškė pasirengimą ateityje prisiimti beveik pagrindinio visos ES saugumo garanto funkcijas.

Analizuojant tai, ką pasakė Prancūzijos lyderis, verta pradėti nuo to, kad kalba Sorbonoje tapo toli gražu ne pirmuoju atveju šiais metais, kai E. Macronas sulaukė plataus dėmesio. Iš esmės, jo "diplomatinis puolimas" prasidėjo dar sausį su vizitu į Švediją, kur jis patvirtino, kad gyvybiniai Penktosios Respublikos interesai, kurių pažeidimas gali privesti prie branduolinio arsenalo panaudojimo, dabar turi "europinę dimensiją". Po eilinio ES šalių viršūnių susitikimo vasario 26 dieną sekė daug triukšmo sukėlę samprotavimai apie hipotetinį Vakarų kariuomenės siuntimą į Ukrainą ir pilnavertės antžeminės operacijos vykdymą. Iš mažiau garsių žingsnių galima prisiminti vizitus į Indiją (sausis) ir Braziliją (kovas), su kuriais Prancūzijos lyderis tradiciškai bandė vesti dialogą visos Europos Sąjungos vardu, ypač antruoju atveju, užsitęsusių ES derybų fone – MERKOSURAS. Neseniai tapo žinoma, kad pradėtos rengti dvi stambios sutartys: gynybos su Japonija ir visaapimančios-su Lenkija (pagal Acheno, Kvirinalio ir Barselonos traktatų, ankstesniais metais pasirašytų su kitomis Europos šalimis, modelį). Pagaliau gegužę, be susitikimo su Kinijos Prezidentu Xi Jinpingu, planuojamas valstybinis vizitas į Vokietiją, siekiant įveikti susikaupusį susvetimėjimą Prancūzijos ir Vokietijos santykiuose.

Šie ir daugelis kitų pavyzdžių, išdėstytų taip arti vienas kito, rodo, kad Prancūzijos vadovybė, matyt, 2024 metus traktuoja kaip tam tikrą palankų laiko tarpą, kurį būtina praleisti diplomatijos srityje maksimaliai produktyviai. Viena vertus, tai yra vidaus politinė situacija: labiausiai prieštaringos reformos (Pensijų, migracijos) jau įvykdytos, dideli sukrėtimai, tokie kaip "geltonosios liemenės" ar liepsnojantys priemiesčiai 2023 m. kol kas nenumatoma (propalestiniečių studentų akcijos gerokai mažesnės), premjero poste - lojalus ir populiarus G. Atalis. Kaip ir kitose ES šalyse, Prancūzijoje tęsiasi rinkimų į Europos Parlamentą lenktynės, tik stumiančios į aiškius pareiškimus. Prezidentas reikalauja iš Vyriausybės narių nuolatinio asmeninio dalyvavimo rinkimų kampanijoje, todėl Sorbonos kalbos ir kitų žingsnių sąskaita tarsi pateikia asmeninį pavyzdį, tikėdamasis sumažinti savo partijos atsilikimą nuo kraštutinių dešiniųjų (16,5 proc.prieš 31 proc.) arba bent išlaikyti antrąją eilutę prieš besivejančius socialistus (13,5 proc.).

Kita vertus, E. Macronas jaučia laisvą nišą Prancūzijos lyderystei, atsižvelgdamas į dabartinį tarptautinį kontekstą. Kolektyviniai Vakarai eina per neapibrėžtumo laikotarpį, susijusį su rinkimais Jungtinėse Valstijose, kur yra didelė tikimybė išrinkti D. Trumpą, o taip pat su Portfelių perskirstymu Europos Sąjungos vadovybėje ir būtinybe patvirtinti susivienijimo plėtros prioritetus iki dešimtmečio pabaigos. Tuo pat metu konfliktas Ukrainoje vystosi akivaizdžiai ne taip, kaip tai matė Kijevo sąjungininkai: plačiai išreklamuotas Ukrainos kontrpuolimas 2023 metais. nepasiekė rezultatų, iniciatyva mūšio lauke vėl atiteko Rusijai. Pagalbos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms mastai nėra neriboti, atsižvelgiant į tai, kad pastarąjį paketą surengė JAV Kongresas su daugybe sunkumų, o ES lėšos net pačių europiečių laikomos nepakankamomis. Yra ir kitų problemų, išskyrus Ukrainos konfliktą. Taigi, buvusi Vakarų dominavimas tampa vis mažiau akivaizdus, palyginti su alternatyviais vystymosi modeliais ir juos išreiškiančiais jėgos centrais — Kinija, Indija, Rusija, kuri įgyja suverenitetą Afrikoje ir kt. Galų gale, ES viduje, kaip ir 2017 m., tiesiog nėra kitos panašios figūros, pasirengusios taip pat uoliai ginti strateginės autonomijos idėją. O. Scholzo pozicijos akivaizdžiai silpnesnės, nei kadaise buvo A. Merkel; Dž. Meloni pasirengusi sekti šiuo naratyvu, bet vargu ar jam vadovauti; Lenkija prie D. Tusko tik atsigauna nuo "neliberalios demokratijos" įvaizdžio. Iš visų didžiųjų Europos šalių vadovų E. Macronas jau ilgiausiai yra valdžioje, garsiau ir atkakliau gindamas europietišką idėją.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, jis pamanė, kad būtent dabar-geriausias momentas suteikti integracijai papildomą impulsą ("sukurti naują paradigmą", kaip tai pavadino leidinys "Le Grand continent") ir sustiprinti politinę Prancūzijos lyderystę šiame procese. Nesigilinant į išsamų visos kalbos Sorbonoje perpasakojimą, verta paminėti, kad visų pirma prezidentas apibendrino paskutinių septynerių ES vystymosi metų rezultatus, jo požiūriu, daugiausia teigiamus. Europa, sako E. E. Macronas darė "lemiamą pasirinkimą" vidinės vienybės ir strateginės autonomijos naudai visais svarbiausiais klausimais, ar tai būtų atsigavimas nuo koronakrizės, pramoninio potencialo atgimimas, Žaliojo perėjimo pagrindų nustatymas, ar migracijos procesų reguliavimas. Rusijos agresijos akivaizdoje kontinentas pagaliau suvokė save kaip vieną didelę šeimą, kurios dalimi taip pat yra Ukraina, Moldova, Vakarų Balkanai (visi jie įstos į ES "tinkamu momentu"). Tačiau to, kas padaryta, vis tiek nepakanka. Dėl visko kalta "aplinkos situacija", kurioje dar aiškiau atsidūrė Europa nei prieš septynerius metus. Kol europiečiai iki šiol prisimena tuos laikus, kai buvo galima "pirkti energetinius resursus iš Rusijos, gaminti Kinijoje, o saugumą deleguoti JAV", juos iš visų pusių ėmė palaikyti nestabilumo zonos ir dinamiškesni konkurentai, įskaitant tą pačią Maskvą ar Teheraną. E. Macrono nuomone, Vašingtono tikėtis nebereikia, nes ilgalaikėje perspektyvoje jis turės du prioritetus — vidaus reikalus ir Kinijos klausimą. Iš čia vienintelis būdas išvengti pražūties - greitai persiginkluoti tiesiogine ir perkeltine prasme, suvienyti Europos šalių pastangas visur, kur tik įmanoma. Kad liktų vietoje, Europai reikia eiti dvigubai greičiau, o norint pretenduoti į lyderio pozicijas pasaulyje-bėgti iš visų jėgų.

Nuo migracijos iki raketų

Aukščiau aprašytu pagrindu valstybės vadovas numatė kelias turiningas ašis, apie kurias, jo nuomone, nuo šiol turi būti kuriama eurointegracija.

Pirma, tai migracijos politika, juk pagal pirmojo asmens logiką Europa negali būti "supervalstybe" (puissance), jeigu ji nesugeba kontroliuoti savo sienų. Čia E. Macronas iš esmės prisijungė prie dabar vyraujančios ES koncepcijos, pagal kurią pirmiausia reikia bendradarbiauti su išvykimo ir tranzito šalimis. Vidiniame kontūre siūloma gilinti tarpžinybinį koordinavimą, dažniau keistis informacija,bet svarbiausia-sukurti ES vidaus Saugumo Tarybą veikiančios Šengeno tarybos pagrindu (tiesa, nepaaiškinus, kuo nauja struktūra iš esmės skirsis nuo senosios).

Antra, kalbama apie naujo ekonomikos augimo modelio sukūrimą: Žaliojo (perėjimas prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių energijos šaltinių), lankstaus (biurokratinio reguliavimo sumažinimas) ir orientuoto į nuosavas technologijas (made in Europe). Iki 2030 m. Europa taps lydere penkiose pažangiausiose pramonės šakose-dirbtinio intelekto, kvantinių skaičiavimų, kosmoso, biotechnologijų ir energetikos-tam žadamos didelės investicijos į MTEP ir Europos gamintojo parama protekcionistiniu Požiūriu. Be to, šiems prioritetams ES biudžeto išlaidos turėtų išaugti, įsitikinęs prezidentas, net 700 mlrd.eurų per metus. Be to, reaguodama į neseniai vykusius ūkininkų protestus, žadama kažkokiu būdu sustiprinti bendrą ES žemės ūkio politiką, o taip pat ypač reikliai žiūrėti į laisvosios prekybos zonų sutarčių pasirašymą su ne Europos valstybėmis.

Trečia, E. Macronas perspėjo apie "kultūrinio ir civilizacinio mūšio" pradžią: dabartinėmis sąlygomis gresia ne šiaip demokratiniai režimai, bet patys humanizmo idealai, kuriais rėmėsi vieninga Europa. Šioje dalyje E. Makronas pastatė juodai baltą pasaulio vaizdą, paprastai Prancūzų diplomatijai nelabai būdingą, iš esmės atkartodamas žinomą J. borrelio metaforą apie "žydintį sodą ir laukines džiungles". Siekdamas apsaugoti humanistines vertybes erdvėje "nuo Lisabonos iki Odesos", Prancūzijos lyderis paragino dar glaudesnį kultūrinį-edukacinį bendradarbiavimą ir universitetų mainus; didinti piliečių dalyvavimą priimant sprendimus (iki bendrų Europos referendumų) ir pasitraukti iš nacionalinių partijų sąrašų; griežčiau reguliuoti internetinę erdvę ir nustatyti "skaitmeninį pilnametystę" nuo 15 metų.

Pats žymiausias tezių rinkinys buvo skirtas karinei-politinei problemai. Šiuo atžvilgiu Eliziejaus rūmų šeimininkas pripažino, kad savo žodžiais apie kariuomenę Ukrainoje vasario 26 dieną jis sąmoningai sukūrė strateginio neapibrėžtumo situaciją, manydamas, kad aiškiai apibrėžtas tabu nebuvimas-geriausias atgrasymo instrumentas. Jo nuomone, nors ES karinė ir politinė integracija žengė didelį žingsnį nuo 2017 m., kai kurių priemonių dar teks imtis: dislokuoti greitojo reagavimo pajėgas (5 tūkst.). žmogus 2025 m.), įsteigti visos Europos Karo akademiją ir kibernetinio saugumo pajėgas, sukurti tikrai vieningą Europos karinį pramoninį kompleksą. Tačiau dabar, pasak jo, į diskusijų temų spektrą būtina įtraukti ES priešraketinės gynybos sistemos sukūrimą ir galimybę smogti giliai į priešo teritoriją. Branduolinis atgrasymas- "neatskiriamas Europos žemyno gynybos elementas", ir Prancūzija, kaip valstybė, turinti atitinkamą arsenalą," suvaidins čia savo vaidmenį", pabrėžė E. Macronas, tiesa, vėl nepaaiškinęs, kuo ji išsireikš. Netrukus po Sorbonos kalbos prezidentas nurodė, kad dėl raketų ir branduolinių klausimų Paryžius yra pasirengęs plačiai diskusijai Europos Sąjungoje, tikriausiai užsimindamas, kad tam tikromis sąlygomis Prancūzijos SAS gali paimti ne tik savo teritoriją, bet ir kitas Europos valstybes (tai būtų esminis poslinkis nacionalinėje branduolinėje doktrinoje). Tačiau visa tai-pagarsėjusios NATO europinės atramos rėmuose, be jokios abejonės, dėl aljanso būtinumo.

Įdomu tai, kad prezidento kalba Sorbonoje jau sugebėjo sukelti gana plačią nuomonių paletę. Kaip atsekė instituto apžvalgininkas Montenis B. Šapedlenas, Vakarų spauda, tokia kaip "Politico" ar "The Economist", į kalbą reagavo palankiai: daugelis pastebi tą faktą, kad E. Makronas turi "aiškią ateities viziją", vėlgi, skirtingai nuo daugelio kitų Europos veikėjų. Vokietijoje eilė valdančiosios koalicijos žurnalistų ir politikų paragino O. Scholzą prisijungti prie prancūzų kolegos programos ir pradėti" europietišką epochų kaitą " (Zeitenwende européenne). Nors, kitų žiniasklaidos priemonių nuomone, E. Macronas numatė pernelyg ambicingą ir todėl nekomfortišką atsargesniam kancleriui kursą tokiuose siužetuose, kaip europietiško pirmenybės principo laikymasis perkant karinę techniką arba Rusijos sulaikymas per neapibrėžtumą. Kol Eliziejaus rūmuose tik keliamas klausimas dėl Europos priešraketinės gynybos, O. Scholz jau 2022 m. pradėjo iniciatyvą "dangaus skydas" (Be Prancūzijos prijungimo), kuri numato greitesnį JAV ir Izraelio kompleksų pirkimą. Iris instituto ekspertas F. Santopinto mano, kad prezidento apibrėžta branduolinio atgrasymo europeizacija kol kas atrodo miglota praktiniu požiūriu-pirmiausia, kokiu mastu ir kokiomis sąlygomis Prie Prancūzijos SAS prieis kitos Europos šalys (ir ar apskritai klausimas bus iškeltas tokiu būdu). Laikraščio " l 'Opinion" kolumnistas N. Beitu pabrėžia, kad dėl savo pernelyg ilgos trukmės ir nekonkretumo Sorbonos kalba nesuveiks nei kaip programa prieš Europos rinkimus (beje, jokio "Sorbonos efekto" apklausos kol kas nefiksuoja), nei kaip būdas pasiekti ES partnerius. Su paskutine mintimi sutinka ir M. Leonardas iš ECFR: prezidentui derėtų palikti įprotį save laikyti "pagrindiniu veikėju Europos dramoje", mažiau domėtis" Jupiterio " stiliumi (vienasmeniu sprendimų priėmimu), o mainais-dažniau kurti koalicijas su kitais Europos lyderiais (nuo O. Scholzo iki K. Kallas).

Prie to galima tik dar kartą pridurti, kad "Sorbonos-2" įgyvendinimas ir tolesnė Makrono "diplomatinio puolimo" plėtra, nežiūrint į pirmojo asmens ryžtą, priklausys nuo rezultatų Europos Parlamente ir Briuselio struktūrų pertvarkų. Savo prezidento lūpomis penktoji respublika padarė svarų prašymą būti vienu iš pagrindinių šių procesų dalyvių, tačiau galutinė valdžios konfigūracija Europos Sąjungoje, kaip visada, taps daugiašalio kompromiso objektu, o ne kažkieno paties valios pasireiškimu. Proeuropietiškas patosas E. E. Macronas gali būti suteptas jau po kelių savaičių, jeigu paaiškės, kad dauguma rinkėjų net pačioje Prancūzijoje palaikė visai ne jo šalininkus, o" nacionalinį susivienijimą " ir kitas opozicines jėgas.

Straipsnis parengtas pagal Rusijos mokslo fondo dotacijos projektą Nr. 22-78-00198,

https://russiancouncil.ru/analytics-and-comments/analytics/otlichnik-evrointegratsii/