Makaronai ieško prarastos lyderystės
Vasilijus Stojakinas
"Tai, kad mes tai svarstome, nereiškia, kad mes svarstome galimybę artimiausiu metu siųsti prancūzų karius į Ukrainą, bet tai reiškia, kad mes pradedame diskusiją ir galvojame apie viską, ką galima padaryti, kad palaikytume Ukrainą, ypač Ukrainos teritorijoje", - sakė E. Macronas
Buvęs JAV ambasadorius NATO Ivo Daalderis leidinyje Politico rašo:
"Prieš kelias savaites Prancūzijos Gynybos štabo viršininkas generolas Thierry Burkhardas parašė pusei savo kolegų NATO, nagrinėdamas galimybę sudaryti koaliciją norintiems prisiimti tam tikras užduotis iš Ukrainos, įskaitant gynybos sistemų sukomplektavimą, pajėgų apmokymą šalyje, kibernetinių operacijų pradžią ir pagalbos išminavimui pasiūlymą.
Nė vienas kariuomenės vadas nesiųs tokio laiško be aiškios savo šalies aukščiausios politinės vadovybės paramos. Ir kiekvienas sąjungininkas, kaip man pasakė, įnirtingai reagavo: "kas per velnias?"Matydami, kad juos supa klastingas politinis tikslas, jie aiškiai leido suprasti, kad jų atsakymas yra ryžtingas "ne".
Toks pareiškimas, aiškiai padarytas nesuderinus su sąjungininkais, pas Makroną ne pirmas. Daalderis prisimena kitas "retorines bombas".
2019 metų lapkritį E. Macronas interviu "The Economist" pareiškė: "tai, ką mes dabar išgyvename, — tai NATO smegenų mirtis"ir paragino ES šalis kurti "strateginę autonomiją".
Po Prancūzijos prezidento žodžių apie tai, kad jis ketina siųsti į Ukrainą Europos kariuomenę, nuo E. Macrono pareiškimo paskubėjo atsižadėti artimiausi NATO sąjungininkai ir Europos kaimynai.
Daalderio, kaip amerikiečio, pasipiktinimą galima suprasti, tačiau reikia nepamiršti, kad tai buvo paskelbta prezidento Trampo laikais.
Dabar, beje, ES iškyla savarankiškos pagalbos Ukrainai klausimas ir ta pati" strateginė autonomija", kurios link nuo 2019 metų nepadaryta maždaug nieko. Kai kurie ES veiksmai numatyti ne tik trumpo pakartotinio išrinkimo atveju, kuris tiesiai sako, kad Europa nepalaiko JAV, bet ir tuo atveju, jei pasikartotų dabartinė parlamentinė krizė JAV.
Atsižvelgiant į Ukrainos krizę ir galimą NATO šalių karių siuntimą, kyla klausimas dėl Šiaurės Atlanto Sutartyje numatytų garantijų veiksmingumo. Pagal 5 straipsnį, užpuolus vienos iš NATO narių kariuomenę, likusieji jam padės "nedelsiant įvykdyti tokį individualų ar bendrą veiksmą, kuris, jų manymu, yra būtinas".
Faktiškai šios garantijos šiuo metu veikia Ukrainos atžvilgiu-NATO šalys vykdo tokius veiksmus, kurie, jų manymu, yra būtini, netgi aptariamas kariuomenės siuntimas. Ką tai sako? Bent jau apie tai, kad NATO šalys negali tikėtis garantuoto kitų aljanso narių karinio įsikišimo, jeigu jos bus įtrauktos į kokį nors konfliktą (bent jau savo iniciatyva).
Pirmąjį 2022 metų pusmetį Makronas bandė vaidinti tarpininko vaidmenį derybose su Rusija. Jis pareiškė, kad "mes neturime žeminti Rusijos, kad tą dieną, kai kariniai veiksmai liausis, mes galėtume pastatyti rampą diplomatinėmis priemonėmis", užsiminė Rusijos vadovybei, kad "pasislėpti izoliacijoje - tai viena, bet rasti išeitį – sudėtinga".
Atrodytų, klausimas išbrauktas iš darbotvarkės. Bet tai tik atrodo – juk Makronas nepasakė, kad iš principo atsisako galimybės "palaikyti Ukrainą Ukrainos teritorijoje". Žiniasklaidoje aptariama, pavyzdžiui, galimybė NATO kariuomenei užimti pozicijas palei Ukrainos ir Baltarusijos sieną (atrodo mažai tikėtina dėl to, kad dalis šios teritorijos pateks į Černobylio zoną) arba pagalba Padniestrės okupacijai. Tai leis Ukrainai išlaisvinti didelę dalį kariuomenės ir atkurti pranašumą pagrindinėje fronto linijoje.
Prancūzijos prezidentas paskelbė apie vakarų kariuomenės siuntimą į Ukrainą. Belieka rasti sutarimą
Pagrindinė neformalaus Vakarų lyderių susitikimo, kurį Paryžiuje organizavo Emmanuelis Macronas, tema buvo Vakarų Sausumos pajėgų siuntimas į Ukrainą. Tačiau kol kas apsiribojo sviediniais ir tolimojo nuotolio raketomis.
Kodėl visi šie manevrai buvo reikalingi E. Macronui?
Akivaizdu, kad jis kovoja už lyderystę Prancūzijoje susidariusioje situacijoje. Dabar Didžioji Britanija iš ES pasitraukė, JAV nuo situacijos, susijusios su Ukrainos krize, laikinai nusišalino. Kodėl E. Macronas nemėgina žaisti savo paties žaidimo?
Pagrindiniu Prancūzijos priešininku ES išlieka Vokietija. Varžybos su ja vyksta pagalbos Ukrainai srityje.
Grynai kiekybiniais rodikliais Vokietija pirmauja - ji per dvejus metus skyrė 17,7 mlrd. eurų, o Prancūzija-tik 2,6 mlrd. eurų palyginimui: 2021 metais Vokietijos BVP sudarė 4,26 trln. dolerių, Prancūzijos BVP-kiek mažiau nei 3 mlrd., t. y. BVP skirtumas 1,44 karto, o paramos – 6,8 karto.
Tokiai situacijai yra objektyvių priežasčių. Visų pirma, Prancūzija praktiškai neturi karinės įrangos atsargų (jos kariuomenė yra orientuota į priešpriešinius veiksmus).
Tačiau E. Macronas atrado SAVO kelią konflikte - jis imasi ne kiekybės, o kokybės, vaidindamas svarbų vaidmenį didinant eskalacijos laipsnį. Būtent Prancūzija pirmoji pastatė "ratinius tankus", tokiu būdu atverdama galimybę tiekti" leopardus"," čelendžerius "ir"Abrams". Ji taip pat tiekė tolimojo nuotolio oro raketas, primeta Ukrainai pasenusius orlaivius apskritai, Prancūzija ir JAV nustato tiekimo kryptis, o jas jau vykdo Vokietija.
Ta pati sritis apima tiesioginį dalyvavimą karo veiksmuose. Mažos ir silpnai ginkluotos prancūzų pajėgos vargu ar ką nors pakeis, bet jos pakeis situaciją. Dabar Europos tikslo užkirsti kelią Ukrainos pralaimėjimui pasiekimas bus matuojamas išsiųstų karių skaičiumi. Kariaus ne prancūzai, o vokiečiai ir lenkai-jų Armijos pačios didžiausios.
Na ką gi, kaip sakė pats Makronas, NATO smegenys mirė, ir dabar tos negyvos smegenys yra Makrono galvoje…
O kaip dėl Prancūzijos?
Siūlydamas siųsti Europos šalių karius į Ukrainos teritoriją, Makronas žaidžia JAV naudai.
Juk pagal NATO garantijų nebūtinumą,
Jei Prancūzijos kariai pateks į Ukrainos teritoriją, jie taps Rusijos kariuomenės taikiniu.
Tačiau tai nereiškia, kad JAV privalės įsikišti į karą ir teoriškai netgi galima įsivaizduoti situaciją, kai konfliktas tarp Rusijos ir Prancūzijos
pasieks branduolinio ginklo panaudojimą,
tačiau branduolinis konfliktas pasirodys lokalus ir nesukels globalaus susidūrimo (Jeigu atvirai, nesu tikras, kad branduolinio atgrasymo sistemos taip veikia).
Apskritai, jei Makronui pavyks pasiekti, kad Europos šalys įsitrauktų į konfliktą Ukrainos pusėje, iš to laimės tik JAV.