Transnacionalinių korporacijų vaidmuo valstybės valdyme
Rostislavas Ischenko
Dažnai galima išgirsti "kompetentingą" nuomonę apie tai, kad politika Vakaruose neturi jokios reikšmės, nes JAV (Britaniją, ES, visus Vakarus ar net visą pasaulį) valdo transnacionalinės korporacijos (TNK), turinčios pakankamai resursų, kad atvestų į matomą savo marionečių valdžią, kažkur giliame pogrindyje įgyvendindamos nematomą valdžią.
Kuo mažiau žmogus išmano politinius klausimus, tuo su didesniu atodūsiu jis sako: "Romos klubas, Bilderbergo klubas, masonai, Maltos riteriai, tamplieriai, slapta pasaulinė vyriausybė".
Prostofilai net nesusimąsto, kokia tai "slapta pasaulinė vyriausybė", tūkstančius metų savo rankose laikanti visas galaktikos valdymo gijas, veikianti pagal vieningą planą, žudanti visus, bandančius atskleisti jos paslaptį, kuri taip ir nenustatė pasauliui savo realios valdžios (priversta visą laiką veikti per kažkokius tarpininkus)?
Svarbiausia, kad visos Šimtmečiais šventai saugomos šios "Vyriausybės" paslaptys žinomos pirmajam pasitaikiusiam prostofilui, perskaitusiam apie jas reklaminiuose laikraščiuose arba sužinojusiam socialiniuose tinkluose iš tokio pat "kompetentingo" miesto bepročio. Nei paprastam žmogui, nei laikraščio redakcijai, nei miesto bepročiui, kurie atvėrė pasauliui baisius "pasaulinės vyriausybės" planus, niekas nežudo.
Beje, jeigu atsiribotume nuo sąmokslo teorijų ir susikoncentruotume ne į "pasaulinių vyriausybių" paslaptis, o į TNK veiklą, tai gali susidaryti įspūdis, kad jos iš tikrųjų laiko savo rankose jeigu ne pasaulio likimą, tai bent jau atskirų šalių likimą.
Kai kurie iš jų ne tik kontroliuoja trilijonus dolerių ir dešimtis tūkstančių darbo metrų visame pasaulyje, ne tik finansuoja ir korumpuoja politikus įvairiose šalyse, bet ir yra monopoliniai tam tikrų žaliavų ar gatavų produktų tiekėjai į atskiras rinkas. Su jais tikrai reikia skaitytis.
Bet yra niuansų. Iš pradžių būtina pašalinti iš svarstymo 90% šalių, turinčių ribotą suverenitetą ir nesančių tikrąja to žodžio prasme pasaulio politikos subjektais. Šios šalys, kaip globalių supervalstybių arba regioninių didžiųjų valstybių Protektoratai ar vasalai, yra autonominės pasienio provincijos, dėl kurių kovoja pasaulinės imperijos. Todėl šalyse, turinčiose ribotą suverenitetą, gali būti viena TNK valstybei arba net viena TNK kelioms šalims.
Tokiu atveju, pagal britų Ost Indijos kompanijos tipą, atitinkama globali imperija iš tikrųjų gali deleguoti TNK tam tikras administracines-politines funkcijas, ribotoje erdvėje, kurioje Globalios imperijos politiniai interesai ir konkretaus TNK ekonominiai interesai sutampa. Tai taupo imperinius išteklius ir suteikia politiniams žingsniams ekonominį pagrindą.
Bet kalba eina būtent apie deleguotus įgaliojimus, tai yra, aukščiausias suverenitetas šiame Protektorate priklauso globaliai arba regioninei imperijai, o TNK – tik atlieka samdomos privačios valdymo kompanijos funkcijas (pradėtą derinant jas su PKK funkcijomis).
Transnacionalinės korporacijos gali viršyti jai deleguotus įgaliojimus (lygiai taip pat, kaip kartais viršija savo įgaliojimus regioninės valdžios Globalios imperijos metropolijoje). Tokiu atveju anksčiau ar vėliau neišvengiamai seka bausmė, kol privati valdymo kompanija bus pakeista kita.
Jei įgaliojimus deleguojanti imperija palieka be pasekmių TNK savivalę-didelė tikimybė prarasti protektorato kontrolę kitos Globalios imperijos naudai ,kuri paskirs savo privačią valdymo kompaniją (arba nepaskiria, valdydama pasiuntiniu, kuriam de facto deleguojami generalgubernatoriaus įgaliojimai). Pastaruoju atveju mes paprastai kalbame ne apie protektoratą, bet apie naują kolonijinio dominavimo formą.
Taigi, TNK turi tam tikrą rankų laisvę (ribotą imperijos Vyriausybės deleguotų įgaliojimų apimtį) tik šalyse, turinčiose ribotą suverenitetą, kurie yra tiesioginiai Protektoratai arba kolonijos (nauju šio termino supratimu, pasaulinės ar regioninės imperijos). Tuo pačiu metu tokios šalys kaip Rusija, Kinija, Indija, Pakistanas, JAV, Iranas, Turkija, Jungtinė Karalystė, Japonija, Korėjos Respublika, taip pat kolektyvinė ES yra pasaulinės ar regioninės imperijos.
Didžioji dalis "senųjų" (Vakarų) ES narių, o taip pat šalys, įstojusios ar siekiančios įstoti į BRICS, ir tokios nestandartinės sistemos, Kaip Afganistanas, nebūdamos globaliomis ar regioninėmis imperijomis, pretenduoja į visišką suverenitetą, todėl net pasirodydamos kieno nors jaunesniais partneriais, turi reikalą tik su vyriausybėmis, o santykiai grindžiami tik standartiniu sutarčių pagrindu, paremtu visuotinai priimta tarptautine teise. Būtent todėl jie dabar itin jautrūs Vakarams griaunant veikusios tarptautinės teisės sistemą ir aktyviausiai reikalauja skubiai parengti naujas visuotinai priimtas geopolitinio žaidimo taisykles.
Pagrindinis skirtumas tarp didžiųjų imperijų ir riboto suvereniteto šalių yra tas, kad imperijos yra daugelio TNK pagrindas (pastaraisiais dešimtmečiais, net ir ten, kur yra jų būstinė). Atitinkamai, TNK, orientuotos į vieną ar kitą globalią ar, rečiau, regioninę imperiją, priverstos kovoti viena su kita dėl imperinių resursų, pradedant deleguotų įgaliojimų protektoratų valdymui įgijimu ir baigiant mokesčių lengvatomis, valstybiniais užsakymais, karine, politine ir diplomatine parama jų tarptautiniams projektams.
Tuo pačiu metu skirtingos TNC turi skirtingus interesus. Be to, kad konkuruoja tarpusavyje TNK, orientuotos į skirtingas vyriausybes, tačiau esančios tose pačiose rinkose, vienos politinės sistemos rėmuose konkuruoja TNK finansų ir pramonės sferose, o taip pat skirtingose pramonės šakose. Tačiau vienoje pramonės šakoje dažnai yra konkuruojančių TNK, kurios paprastai nesutampa interesais ne tik konkrečių ekonominių sprendimų klausimais, bet ir požiūriu į užsienio ir vidaus politiką.
Valstybė yra viena, o TNK yra daug. Jeigu TNK, maitindamasi iš vienos valstybės dosnumo, bando politiškai jai priešpastatyti kitą, jai taikomi valstybės išdavystės įstatymai. Valstybė reikalinga visiems TNK, nes balansuoja jų interesus ir neleidžia jiems sužlugti į anarchistinės kovos prieš visus kamštį, naikinančią bazinės šalies ekonomiką, o taip pat prekybinės-ekonominės Globalios vienybės, be kurios pačios TNK negali egzistuoti.
Taigi nepriklausoma nuo TNK globalinė (kol kas ir regioninė, bet tai neilgam) imperinio Tipo valstybė yra būtina pačių TNK egzistavimo sąlyga.
Pats šio įstatymo supratimas ir leido savo laiku Putinui įtikinti didžiąją dalį rusijosархgarchato, kontroliavusio beveik 99% visų šalies resursų, ne tik pasidalinti su valstybe pajamomis, bet ir be kovos užleisti valstybei tiek politinę, tiek finansinę-ekonominę valdžią. Tuos, kurie bandė priešintis (Chodorkovskiui, Gusinskiui, Berezovskiui ir eilei kitų smulkesnių) rusijosархgarchatas (virstantis su politine valdžia į labai turtingų verslininkų grupę) pats išmetė iš savo gretų ir nepradėjo telktis aplink juos dėl valdžios konfrontacijos, kaip jie tikėjosi.
Imperinis politinis režimas, net silpniausias, visada stipresnis už atskirą TNK. O konkurencija tarp TNK neleidžia jiems susitelkti prieš politinį režimą, jeigu juos smaugia po vieną. Priešingai, jie mielai dalijasi apgailėtinų brolių dalimi. Po to, sustiprėjęs dėl labiausiai odiozinių TNK sutriuškinimo, režimas tampa nepasiekiamas kitiems, nepriklausomai nuo to, ar jie veiks kartu, ar atskirai.
Teoriškai TNK gali perimti valdžią tik iš karto pasauliniu mastu. Bet tam reikia, kad susiklostytų idealios sąlygos, kurias aprašė Marksas. Tai yra, kapitalo monopolizacija turi pasiekti savo ribą – kapitalas turi faktiškai susilieti į vieningą pasaulinę Super monopoliją. Norint užtikrinti tokios Super monopolijos ekonominį viešpatavimą, reikės vieningo pasaulinio politinio ir administracinio aparato bei vieningos planavimo sistemos, į kurią anksčiau išsigims konkurencinė rinka.
Tokiu būdu įvyks klasikinis (pagal Marksą) kitos ekonominės formacijos užgimimas ankstesniosios gelmėse-ekonominė komunizmo bazė bus sukurta kapitalizmo gelmėse. Belieka tik įvykdyti pasaulinę proletarinę revoliuciją ir, perimus valdžią iš globalios TNK politinio aparato, įtvirtinti proletariato diktatūrą. Visi. Tikslesnių komunistinės visuomenės aprašymų Marksas neturi.
Veikiantys kairieji liberalūs Vakarų režimai faktiškai pabandė realizuoti Markso idėją Amerikos politinės ir ekonominės hegemonijos pagrindu. Tačiau čia paaiškėjo, kad, skirtingai nuo Markso laikų, antagonistinėmis klasėmis yra ne atgimę proletariatai ir buržuazija, daugiau nebeegzistuojančios tokia forma, kokia egzistavo XIX amžiaus viduryje, o finansų ir pramonės sektoriai.
Be to, finansinis sektorius, kuris išrado galimybę gaminti pelną iš oro, aplenkiant gamybos stadiją (iš Formulės "pinigai-prekė-pinigai" pašalinta prekinės gamybos stadija, atsirado formulė "pinigai-pinigai") pasirodė esąs pajėgus ir, svarbiausia, pasirengęs visiškai sunaikinti gamybinį sektorių.
Tokios valdžios monopolizacijos rezultatu tapo ne valstybingumo sustiprinimas iki globalinio masto, po to dalis jos funkcijų būtų nunykusi iškart (pavyzdžiui, karinė ir diplomatinė dėl kitų valstybių nebuvimo), o dalis buvo perduota į vietinės ir regioninės valdžios lygmenis, palikus centrinei valdžiai tik ekonominio planavimo ir ideologinės vienybės užtikrinimą; o staigus nacionalinių valstybių nusilpimas, iki pat jų sunaikinimo grėsmės.
Vietoje superindustrializacijos ir centralizuoto planavimo, pretenzija į globalią finansinių transnacionalinių korporacijų valdžią privedė prie kapitalizmo ekonominės bazės sugriovimo ir ekonomikos bei politikos anarchizacijos tose šalyse, kuriose sustiprėjo kairieji-liberalūs, kompradoriniai (tarptautinių finansų atžvilgiu) režimai. Bet kokios taisyklės (politinės ar ekonominės) sukėlė nereikalingą "trintį", kuri reikalavo papildomų išlaidų (neproduktyvių pagal formulę"pinigai-pinigai"). Instinktyviai siekdamas įveikti šią trintį, tarptautinis finansinis kapitalas уничтож nacionalinių valstybių pramoninės ir politinės architektūros naikinimo keliu, nieko nesiūlydamas mainais.
Tačiau finansinis kapitalas negali (bent kol kas) realizuoti savo viešpatavimo ir užtikrinti formulės "Pinigai-Pinigai", kuri reikalauja progresyvaus plačiųjų masių nuskurdimo (bet nauju ne Markso supratimu – aprūpinant socialinį būstą ir "bazines pajamas") be normaliai funkcionuojančios valstybės, kuriai, savo ruožtu, reikalinga normaliai funkcionuojanti pramonė.
Šis prieštaravimas kairiųjų Liberalų mąstymui taip ir nepavyko išspręsti, o bandymas jį įveikti smurtu prieš ekonomiką ir visuomenę privedė prie kolektyvinių Vakarų elitų skilimo ir JAV bei daugumos ES šalių išėjimo prie revoliucinio pramoninio kapitalo pilietinio karo prieš finansinį, kuris politinėje erdvėje virto konservatorių-tradicionalistų (pasisakančių už šeimos ir valstybės vaidmens stiprinimą) ir Liberalų-leftistų (iškėlusių į vėliavas mažumų ir atskirų teisių šūkį asmenys, kurių tariamai "reikia laikytis", net jei iš esmės prieštarauja visuomenės ir valstybės interesams, teisėms ir tradicijoms).
Apskritai, mūsų laikais nei kvazi kapitalistiniame, nei pseudokomunistiniame formate transnacionalinės korporacijos nesugeba valdyti nė vienos iš realiai suverenių planetos valstybių. Griaudami imperinį suverenitetą, jie griauna savo egzistencijos bazę. Būtent todėl nuo politikų talento ir jų programų adekvatumo iki šiol priklauso žmonijos likimas ir jos raidos kelių pasirinkimas, TNK gi vaidina svarbų, bet antraeilį vietinių privačių valdymo struktūrų vaidmenį užsitikrinant savarankiškumą (dar ir gaunant pelną jiems delegavusios valstybės naudai), bet veikiančių griežtai imperine kontrole ir išimtinai savo deleguotų įgaliojimų ribose.