Gyvenimas taip sutvertas , kad nesvarbu kokio amžiaus bebūrume

atmintis pas kiekvieną iš mūsų, laikas nuo laiko vis sugražina į

skirtingus praeities epizuodus , kad atsimename apie

tometinius pamastymus, mintis ir netgi svajones ir viltis.

Tai ko gero vienintelė reikšmė , tarp skirtyngų ir individualių -

kuri kaip vientisa linija egzistuoja mūsų gyvenimose.

Nemanau kad egzistuoja žmogus, kuris nepamasto, nesusimasto,

nekoregoja savo požiūrių ir minčių , ne tik iš nugivento gyvenimo

epizodų, bet esamam laike.

Tai tik dar viena fantazija - atiduota jūsų teismui.

Gal kada nors.

Gal kada nors, mes susitiksim

širdis krutinėj šokį šoks

gal viską be atodairos pamiršim...

mintis į meilės glėbį, atsiduos

gal ir pritrūks drasos pasisakyti

išpažinties akimirka, užstriks

jausmai, kurių nemokam suvaldyti

jie niekada, jie niekd neišnyks

gal kada nors, žydies ir mūsų sodai

po saulietu, skaidrioju dangumi

svaigių svajonių išnešioti...

jau nebūsim niekad svetimi

prabėgs su metais laiko vėjas

bet žilas plaukas, nieko nepakeis

tik dar labiau pamilęs, sužavėtas

vienybę gyvenimas atskleis

gal kada nors, mes sudainosim dainą

iš sielos, iš širdies gelmių

apie beribį , tą meilės jausmą....

kuris išliks visad švelniu.