Atrodo - išmoksi amato rašyti, tašyti, tapyti, daryti - ir viskas. Nebeliks nesugebėjimo perteikti ką nori - ir kad imsi išsijuosęs kurti, kad imsi!

Nei velnio. Tada tik prasideda tikroji problema. Kai gali ir moki išreikšti ką nori, tik reikia turėti ką. Amatininkas gali padaryti bet ką, jeigu pasakysi ką.

Menininkas pats atranda ką, ko dar niekas nepasakė. Na, bent jam taip turėtų atrodyti. Bet kiek dabar aplink mokančių pasakyti ir padaryti, tik nežinančių ką!

Tą labai didingai galima maskuoti, sukuriant pavydėtinai kruopštų, sunkiai įvykdomą, įmantrios formos ir nepakartojamą nieką. Arba atsisakyti daryme bet kokios išraiškos ir prasmės, nes tai "nemodernu".

Arba išraiška ir prasme pavadinti bet ką.

Nes juk žmogus turi "dalyvauti procese" ir pats susikurti mintyse kūrinį, tu jam duodi tik užuominas! Kūrinį, kurio nėra. Būsit bendraautoriai.

Ieškojimus pavadinant atradimais, pasivaikščiojimus - tikslu, pajuokavimus - rimta kūryba, bandymus pasislėpti nuo pasaulio - rezultatais. Savo būsenas ir net pretekstus į jas, kurios gali būti tik poza, kurias reikia pačiam susiprotėti pajausti - pavadinsime "kūriniu".

O geriausiai visada sekasi parodyti ir išreikšti tai, kaip neturi ko parodyti ir išreikšti. Tam sukuriamos ištisos modernių pliurpalų teorijos.

Kur iš esmės nieko nėra, tik po šimtais tonų madingų frazių tūno arogantiška, baili, šviesos išsigandusi, paprasta kaip baubimas kūrybinė, kultūrinė ir žmogiškoji impotencija.