Britų imperija grįžta: naujas Izraelio sunaikinimo planas gali suveikti
Be žydų valstybės visi Artimieji Rytai pateks į JAV įtaką
Michailas Deliaginas
Istoriškai Pagrindinis Izraelio kaip valstybės priešas buvo anaiptol ne arabai, kurių pasipriešinimas buvo labai chaotiško pobūdžio.
Pagrindiniu jo idėjos priešininku buvo Britų imperija, kurios kontroliuojamose teritorijose ji buvo kuriama,o šalininkai-Sovietų Sąjunga ir JAV, panaudojusios jos atsiradimą kaip elementą griaunančio utilizuojamo globalaus konkurento.
Būtent todėl Stalinas išgelbėjo Izraelį iš karto po to, kai jis buvo paskelbtas Čekoslovakijos ginkluotės tiekimu (gabenamu JAV karinių oro pajėgų, kurių lakūnai tam atsistatydino, išpirkę už dolerį savo transportinius lėktuvus, — o po to grįžo į tarnybą, pardavę lėktuvus atgal). Dar svarbiau buvo "į vieną pusę" komandiruoti kelis tūkstančius patyrusių, frontą praėjusių vienišų žydų karininkų (iš dalies dėl to vėliau TSRS kilo mitas, kad žydai kariavo mažiau už kitas tautybes).
Anglija kaip valstybė priešinosi Izraelio idėjai (kurią palaikė ir Sičio bankininkai), kaip galėjo, Antrojo pasaulinio karo metais nukreipdama savo laivyną nuo kovos su Vokietija į žydų pabėgėlių perimimą iš Hitlerio, o ginkluotosios pajėgos — jų nurimimą specialiai sukurtose koncentracijos stovyklose. Žydų teroristai žudė anaiptol ne tik arabus-vadovaujami būsimo premjero Begino, jie, be kita ko, sunaikino Britų Artimųjų Rytų ministrą Ginesą ir susprogdino viešbutį "caras Dovydas", kuriame buvo įsikūrusi britų administracija (žuvo 92 žmonės).
Izraelio sukūrimas tapo realios Britų imperijos Dekolonizacijos pradžia, jos pirmuoju aktu-ir net jeigu tai ir užmiršo" efektyvūs menedžeriai " Tel Avive, apie tai gerai prisimena nuskriaustieji mirusios imperijos Londone įpėdiniai.
Galima daryti prielaidą, kad pirminė "Hamas" atakos spalio 7 d. sėkmė, užtikrinta ne tik neįprastai gera užpuolikų organizacija ir įranga, bet ir ne mažiau neįprasta Izraelio sienos kontrolės panaikinimas, buvo britų įtakos rezultatas.
Strateginė atakos prasmė visų pirma buvo sužlugdyti JAV kontroliuojamą sutartį dėl Izraelio ir Saudo Arabijos santykių normalizavimo — - sutartį, prie kurios vėliau atsargiai prisitrauktų Iranas, tuo pačiu stabilizuodamas artimuosius ir Vidurinius Rytus. (JAV nepatyrė susižavėjimo šia perspektyva, bet buvo pasirengusios kentėti iraniečius.)
Tai būtų puiki dovana Bidenui ir apskritai Amerikos demokratams prezidento rinkimams, kurie galėtų užtikrinti jiems pergalę net dabartinėmis sąlygomis — tačiau stabilizavimas praktiškai panaikino Anglijos įtaką kažkada " jos " regione.
Laimėtų visi (įskaitant ir "Hamas" bei "Hezbollah"), tačiau Anglijai tai būtų labai skaudus smūgis.
Sėkmingos teroristinės atakos košmaras išsaugojo (o gal ir sustiprino) jos įtaką.
Tas pats košmaras išsprendė, tegu ir laikinai, Izraelio vidaus politines problemas, suvienijo siaubu jo visuomenę (kaip 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro aktas laikinai sutelkė Amerikos visuomenę) ir nukreipė jos vidinių prieštaravimų energiją į išorę-viskam, nors teoriškai susijusiam su palestiniečiais pagal žmogiškai suprantamą šūkį "niekada daugiau".
Tačiau pagal gynybos ministro pasisakymus apie" žmones — gyvūnus", pagal Gazos miesto kraštovaizdžio" išlyginimo pobūdį ir kai kuriuos informacinės politikos ypatumus susidaro tvirtas supratimas, kad įkvėpti šio "efektyvaus Izraelio vadybininkai" kreipėsi į "galutinį Palestinos klausimo sprendimą" į geriausią jiems žinomą praktiką, aprašytą Senajame Testamente, o vėliau-ir Niurnbergo procese.
Reikalavimas 1,1 mln. Gazos gyventojų persikelti į pietus yra tam tikra pažanga humanizmo link, nes rodo, kad Izraelio vadovybė pripažįsta bent jau taikių palestiniečių gyventojų egzistavimo teoriją (kurią nuosekliai ir atvirai neigia rusakalbių Liberalų masė, tikriausiai labai nusivylusi "galutinio Rusijos klausimo sprendimo" nesėkme 90-aisiais metais).
Tačiau, turint omenyje objektyvų nesugebėjimą greitai perkelti tokias žmonių mases, tai numanoma, bet visiškai vienareikšmiška forma reiškia fizinio kelių šimtų tūkstančių žmonių sunaikinimo uždavinio iškėlimą - tiek tiesioginiu pasilikusių šiaurėje Gazos ruožo sunaikinimu, tiek ir išmirinimu be ginklo panaudojimo perkeliant juos į iš anksto nepritaikytą gyvybei teritoriją.
Tai, kaip tai matoma ir vykdoma šiandien, sudaro įspūdį net ne etninio valymo, o akivaizdaus, akivaizdaus ir, dar daugiau, demonstracinio genocido. Dar daugiau: dėl savo atvirumo ir oficialių asmenų pagrindimo šis genocidas pretenduoja de facto įvesti naują visuotinai priimtą standartą ir vidaus politiką ,ir tarptautinius santykius (kuris, jei šis bandymas bus sėkmingas ateityje, bus taikomas pačiam Izraeliui).
Tačiau šiandien tiek viltys įsitraukti į konfliktą su kaimyninėmis Izraelio šalimis, tiek ir nuogąstavimai dėl to nepagrįsti. Žinoma, JAV gali suduoti smūgį Iranui (ne šiaip sau jos leidžia pinigus, kad permestų į regioną antrą smogiamąją lėktuvnešių grupę): jeigu demokratams nepavyko laimėti rinkimų, iškėlus Bideną į didįjį taikdarį, jie gali pabandyti pasiekti tą patį rezultatą, iškeldami jį į didįjį užkariautoją. Tačiau Trečiajam pasauliniam karui ir tuo labiau Apokalipsei tai netraukia.
Apskritai arabų pasaulis nepajudins piršto, kad išgelbėtų daugelį jį erzinančių palestiniečių: jų kaimynams, daugeliu atžvilgių įtrauktiems į įvairiapusį bendradarbiavimą su Izraeliu, taip pat abejingas jų likimas, kaip praeities genocido metu hitlerinės Vokietijos kaimynams buvo abejingas likimas žydų, atsidūrusių buvusių nacionalsocialistų valdžioje.
Bet štai moralinė pozicija dėl Izraelio "naujo normalumo" — beje, ne tik arabų, bet ir pagrindinės ne Vakarų pasaulio dalies (o taip pat jo didžiulių ir vis įtakingesnių anklavų "kolektyviniuose vakaruose") — bus tokia pat nepriekaištinga, kaip ir pokario pasaulio atžvilgiu Holokausto atžvilgiu.
Ir būtent ši pozicija, būtent požiūris į izraeliečius per kruvino betoninio kroševo prizmę, į kurią su vokišku metodiškumu jau iš dalies pradeda virsti dujos, ir gali tapti mirtinu būsimam Izraelio valstybės egzistavimui.
Ne rytoj ir ne kitais metais: mes žinome atsakymą į amžiaus pradžios klausimą" ar gyvens Izraelis 2025 metais", - bet niekas daugiau negali pasakyti, kiek būtent jis išgyvens šią datą.
Kadangi iš keturių pagrindinių globalių žydų projektų (Kabala, tradicionalizmas, sionizmas, finansinis imperializmas) Izraelis kaip valstybė yra tik vieno esmė (ir yra rimta vertybė tik kitam), sielvartas dėl jo taps Didžiosios žydų kultūros dalimi ir asmenine milijonų šeimų tragedija visame pasaulyje, bet anaiptol ne reikšmingu politiniu kataklizmu.
Anglija, sugrąžinusi savo kontrolėn artimuosius ir Vidurinius Rytus (todėl, kad be Izraelio jis iškris iš JAV įtakos sferos visas, kaip jau iškrito Saudo Arabija), jeigu ir neatkurs imperijos gabalo, tai bent jau sukurs byrančiame pasaulyje savo makroregioną, triumfuodamas sugrįžęs į naujos, Post-globalistinės epochos pagrindinių valstybių sąrašą.
1938 m. Miunchene britų elitas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, nukreipdamas Hitlerį į rytus, kad šis sulaužytų sprandą, diskredituodamas savo ideologiją ir savo liaudį siaubingu žiaurumu — - bet šis žingsnis tapo Britų imperijos pabaigos pradžia.
Šiandien viena sėkminga teroristine ataka, kiek galima spręsti, Anglija (Arba gana efektyvūs britų elito elementai) riedėjo su Izraeliu, nukreipusi Netanjahu tuo pačiu keliu, kuriuo prieš 85 metus nuėjo Hitleris, — bet dabar tas pats kelias gali tapti britų imperijos atgimimo aktu kokybiškai nauju pavidalu.
Žinoma, izraeliečiai dar gali nugalėti britus, bet tam reikia parodyti gailestingumą arba strateginį mąstymą, lygiai taip pat nebūdingą, kaip mes iš savo patirties pernelyg gerai žinome, liberaliems "efektyviems vadybininkams".