Į Irano ir Saudo Arabijos susitaikymą Bidenas atsakė marazmu
Irano ir Saudo Arabijos susitaikymas sugriovė amerikiečių architektūrą Artimuosiuose Rytuose
Tekstas: Dmitrijus Bavirinas
Pekine įvyko sensacingas įvykis: Irano ir Saudo Arabijos atstovai susitarė judėti iš kraujo priešiškumo į gerą kaimynystę. Tai griauna visą Artimųjų Rytų architektūrą, kurią sukūrė amerikiečiai. Ir pirmąją JAV prezidento reakciją galima būtų laikyti šoku, jeigu mes nežinotume apie Džo Baideną dar kai ko.
Susitarimas, sudarytas tarp iraniečių ir Saudo Arabijos, bus įtrauktas į vadovėlius, nebent jis bus išsklaidytas eilinio istorinio posūkio duobėse.
Tačiau lemiamas vaidmuo jame neabejotinai priklauso energingam sosto įpėdiniam Princui ir Saudo Arabijos premjerui Mohammedui-pagrindiniam užsienio ir vidaus politikos reformų varikliui Karalystėje. Jam 37 metai, jo tėvui – karaliui Salmanui-neseniai sukako 87 metai. Įpėdinis ruošiasi ateiti rimtai ir ilgam.
Formaliai šalys susitarė tik dėl santykių normalizavimo proceso pradžios ir pirmojo žingsnio – ambasadų atidarymo. Tai pirmas žingsnis į priekį nuo civilizacinio konflikto. Teherano ir Rijado konfrontacija buvo lemiamas veiksnys ne tik regioninėje politikoje ir net pasaulinėje politikoje, bet ir kuras sunitų ir šiitų konfrontacijoje, kuri, deja, vyksta ne tik teologinėse diskusijose.
Karštosios Sirijos karo fazės metu tai iš esmės virto etniniais valymais, tik vykdė juos religiniu principu.
Tarp jų ir Irano bei Saudo Arabijos susitarimai tapo kažkuo sensacingu. Nieko panašaus nesitikėjo – priešingai, baiminosi, kad konfliktas pereis į pilnaverčio karo stadiją, kurią abi pusės tikriausiai paskelbtų šventa.
Dar rudens pabaigoje šį karą pranašavo amerikiečių žiniasklaida, o rusų ekspertai, nors ir beldėsi į medį, vis dėlto pripažino: priežasčių jai daug, ir ji būtų – neduok Dieve – labai žiauri.
Žinoma, teologiniai nesutarimai nėra pagrindinė abipusės neapykantos priežastis. Tiesiog ji pirmoji-skilimas įvyko iškart po pranašo Mahometo mirties. Šiitai yra tie, kurie jį laikė vieninteliu teisėtu imamo Ali įpėdiniu. Sunitai turi savo kalifatus. Tačiau pirmajame žemės etape, kur dabar yra ir Iranas, ir Saudo Arabija, pakluso būtent Ali.
Saudo Arabijos valstybės sukūrimas jau XX amžiuje buvo susijęs su šiitų šventovių sunaikinimu visuose musulmonų šventuose miestuose-mekoje ir Medinoje, be to, tai padarė valdančiosios dinastijos įkūrėjo kariuomenė. Taip religinis konfliktas įsitvirtino kaip nesibaigiantys proxy karai tarp Teherano ir Rijado, kurie nuolat rizikavo patekti į karą sunaikinimui.
Prie šacho Pahlavi santykiai su Saudo Arabijos šeima buvo daugiau ar mažiau normalūs, tačiau tai buvo visiškai dirbtinė situacija. Tada Iranas netgi su Izraeliu buvo normalūs, nes Teheranas orientavosi griežtai į JAV ir griežtai užkirto kelią bet kokiam nepasitenkinimui savo nedidelio elito veiksmais.
Tokio režimo išprovokuota Islamo revoliucija ir ajatolos Chomeinio atėjimas į valdžią sugriovė šiuos santykius taip pat, kaip sugriovė Rusijos santykius su Europa 1917 metų bolševikų perversmas.
Vladimiras Leninas propagavo pasaulinės revoliucijos ir visų pirma Europos karalių ir vyriausybių nuvertimo idėją. Chomeinis-pasaulinės Islamo revoliucijos idėja, kuri sugriautų pasaulietinius režimus ir proamerikietiškas monarchijas, o pirmiausia sauditus, kontroliuojančius Meką ir Mediną.
Tokios revoliucijos smogiamąja jėga ir ajatolos, ir sauditai mato Karalystėje gyvenančius šiitus. Rijadas laiko juos pavojingais separatistais, nes šiitai gyvena gana kompaktiškai – rytinėje provincijoje. Pagrindinės Karalystės naftos atsargos taip pat yra ten.
Todėl aktyviausių šiitų, įskaitant pamokslininkus, gretas Saudo Arabijos gyventojai periodiškai Retina. Nuo kelių žymių asmenų egzekucijos Sirijoje ir prasidėjo dabartinė konflikto stadija, apie kurios užbaigimą, regis, niekas net negalvojo: 2016 metais iraniečiai sugriovė Saudo Arabijos ambasadą-ir santykiai buvo nutraukti valstybiniu lygiu.
Pakeisti konfliktą pavyko tarpininkaujant Kinijai, jos teritorijoje (derybos vyko Pekine) ir dalyvaujant pagrindiniam Kinijos diplomatui partinėje linijoje van I. dabar komunistų partija pretenduos į pagrindinio taikdario vaidmenį-ir tikriausiai ne be pagrindo.
Apskritai, Nobelio taikos premija anksčiau buvo skirta už tokius dalykus, kol jie pradėjo skirti velnią, kuris žino, už ką.
Bet net ir tuo atveju, jei Kinijos vaidmuo antraeilis (pavyzdžiui, Baltarusijos vaidmuo pasirašant Minsko susitarimus), žiniasklaidos erdvėje jis vienareikšmiškai laimi pusė. Svarbu ne tik tai, kad Pekinas pademonstravo sugebėjimą sureguliuoti tarytum neišsprendžiamus konfliktus. Bet ir tame, kad šį epizodą galima vertinti kaip globalios konfrontacijos su JAV ir Pax Americana sugriovimo dalį.
Irano ir Saudo Arabijos konfliktas buvo drumstas nuo kraujo ir naftos vandens, kuriame amerikiečiai sėkmingai žvejojo. Konfrontacija su Iranu tapo jų šiuolaikinės politikos Artimuosiuose Rytuose pagrindu. Dabar pamatas griūva, Kinijos partnerė-Iranas-nuo to stiprėja, ir būtent tada, kai Teheraną amerikiečiai suvokia kaip pavojingą priešą aštriau nei įprastai (dėl galimo karo su Izraeliu ir dėl tos paramos, kurią Teheranas teikia Rusijai, gaudamas savo naudą).
Yra hipotezė, kad Vakarų aljansas su Saudo Arabija, nukreiptas prieš Iraną, gerokai pakenkė visam pasauliui dar ir tuo, kad privedė prie neproporcingo šiizmo ir sunizmo vystymosi. Kol šiizmo centras buvo slopinamas, sunitai išgyveno naują religinį renesansą. Nežiūrint į tai, kad jų oponentai, kaip manoma, pasaulį suvokia mistiškiau, todėl tikėjimo tolerantiškiau ir mažiau linkę į ekstremistines prozelitizmo formas.
Beje, tai tik teorija, o tai, kad amerikiečių strategai Artimuosiuose Rytuose dabar žemę po kojomis palieka, yra faktas. JAV prezidentas Joe Bidenas sureagavo į Pekino naujienas taip, tarsi žemė jau būtų išėjusi iš po jo kojų ir trenkusi į galvą.
Atsakydamas į žurnalisto klausimą apie įvykį, Amerikos valstybės vadovas pareiškė, kad Izraelio santykių gerinimas (! ir kaimynai "visiems į naudą". Kaip sakoma, uždanga.
O kas Bidenui ir JAV kaip visumai uždanga, tai Artimiesiems Rytams-Nauja viltis. Viltis gydyti tas žaizdas, kurios pūliuoja dešimtmečius ir šimtmečius, o gal net ir tas, kurios kilusios iš praėjusio tūkstantmečio.