Teksaso Valstijos, Tailerio miesto vyskupo Juozapo Striklando 2023 m. rugsėjo 26 d. ganytojo laiškas tikintiesiems Apie žmogaus tapatybę:

Mano brangūs sūnūs ir dukros Kristuje,

Rašau jums šiandien, kad išsamiau aptarčiau ketvirtąją pagrindinę tiesą, apie kurią kalbėjau savo pirmajame ganytojiškame laiške, išleistame 2023 m. rugpjūčio 22 d.: “Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą vyru ar moterimi ir visiems žmonėms turi būti padedama atrasti tikrąją savo, kaip Dievo vaikų, tapatybę, o ne remiami netvarkingame bandyme atmesti savo nepaneigiamą biologinę ir Dievo suteikta tapatybę.“

Realybė, kad žmonių bendruomenė praranda šią tiesos giją, yra viena labiausiai stebinančių ir niokojančių mūsų laikų tendencijų. Sumišimas ir žala, kylanti atsisakius mūsų biologinės ir Dievo suteiktos tapatybės kyla iš šiuolaikinės tendencijos neigti Dievo suverenitetą ir daugeliui paneigti net patį Jo egzistavimą – taip savo mintyse paverčiant save „dievais“. Šis tikrojo Dievo neigimas parodomas dramatiškai, kai pradedame prarasti savo esmę. Norėdami atsakyti į pagrindinį savo tapatybės klausimą, turime atsigręžti į Dievą ir Tiesą, kurią Jis mums apreiškė. Kada mes bandome atsakyti į šį klausimą, kas mes esame, pirmiausia neieškodami atsakymo iš Dievo, mes pasineriame į chaosą, kurį šiandien matome aplinkui. Laimei, Dievas apreiškė gražų įvaizdį, kas mes esame, o Šventasis Raštas ir Šventoji mūsų Katalikų Tikėjimo Tradicija labai mums padeda nupiešti nuostabų žmogaus paveikslą. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27).

Tiesa, kad Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą ir panašumą, perkelia mus už natūralaus lygio į antgamtinį likimą, kuriuo dalijamės visi. Kaip teigiama Katalikų Bažnyčios katekizme, „Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ kilnumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove. Sielos ir kūno vienybė yra tokia artima, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“ (KBK 364, 365).

Šventasis Jonas Paulius II savo apaštališkajame paraginime „Christifideles Laici“ rašė apie „antropologinį vyriškumo ir moteriškumo pagrindą“. Jis rašė, kad „šis planas „nuo pradžios“ ir visiems laikams įbrėžtas į pačią žmogaus asmens – vyro ir moters – esmę, vadinasi, į esmingiausius jo sandaros elementus ir giliausią jos dinamiką“ (Christifideles Laici, 1988 m. gruodžio 30 d., par. 50).

Šiandieninėje kultūroje yra susirūpinimas savo tapatybe, o tai byloja apie kiekvieno žmogaus širdyje ir sieloje gilų troškimą rasti savo gyvenimo prasmę. Per fizinę savo gyvenimo tikrovę bandome kokiu nors būdu išreikšti sujudimą, kurį jaučiame savo sieloje. Nors žmonių patirtis yra labai įvairi ir nors kiekvienas gyvenimas siūlo kažką unikalaus ir nepakartojamo, mes visi dalijamės viena paprasta, aiškia ir vis dėlto neįsivaizduojamai gilia tiesa: mes esame Mylimieji, o tai reiškia, kad mes palaikome ryšį su Tuo, Kuris Myli. Ši pamatinė tiesa yra tai, kas iš tikrųjų suteikia mūsų gyvenimui prasmę, kurios iš tikrųjų siekiame, jei tik apimsime savo tikrąją tapatybę Dieve ir užmegsime ryšį su Juo. Mes negalime ir nesukuriame savo tapatybės – mūsų tapatybė kyla tik iš mūsų Kūrėjo. Katalikų Bažnyčios katekizmas mums pateikia gražią Šv. Kotrynos Sienietės citatą, kuri leidžia mums pažvelgti į mūsų tapatybę Dievo akyse. Šventoji Kotryna rašo: „Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Su neapsakoma meile Tu pažvelgei savyje į savo kūrinį ir jame save pamilai; nes iš meilės Tu jį sukūrei, iš meilės jam davei būtį, pajėgią džiaugtis Tavo amžinuoju Gėriu“ (KBK 356).

Šiandien pasaulyje matome daug darbotvarkių, susijusių su žmogaus tapatybe, ypač „seksualine tapatybe“. Viena, kuri šiuo metu yra aiškiai prieš akis, yra LGBTQ darbotvarkė. Kaip rašiau savo 2023 m. rugsėjo 12 d. ganytojo laiške: „Bažnyčia moko, kad tie, kurie patiria potraukį tai pačiai lyčiai ar lyties disforiją, nenusideda vien dėl to, kad jaučia tokius jausmus, bet laisvai elgtis pagal šiuos jausmus yra nuodėminga ir neatitinka Dievo plano Jo vaikams“. 

Prieš išrinkimą popiežiumi Benediktu XVI, kardinolas Juozapas Ratzingeris rašė: „Pradžios knygos 3 skyriuje matome, kad tiesa, kad asmenys yra Dievo atvaizdas, buvo užtemdyta gimtosios nuodėmės. Neišvengiamai seka supratimo apie šių žmonių sąjungos su Dievu ir su kitais asmenimis pobūdžio praradimas. Žmogaus kūnas išlaiko savo „svarbą sutuoktiniui“, bet dabar ją užtemdo nuodėmė. Taigi, Pradžios knygos 19 skyriaus 1-11 eilutėse atskleistas pablogėjimas dėl nuodėmės tęsiasi istorijoje apie Sodomos žmones. Negali būti jokių abejonių ten priimto moralinio sprendimo prieš homoseksualius santykius“ (Kardinolo Juozapo Ratzingerio Laiškas Katalikų bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų sielovados, 1986 m. spalio mėn., para. 6).

Kardinolas Ratzingeris tęsė: „Pasirinkti tos pačios lyties asmenį seksualinei veiklai reiškia anuliuoti turtinga Kūrėjo seksualinio dizaino simboliką ir prasmę, jau nekalbant apie tikslus. Homoseksuali veikla nėra vienas kitą papildanti sąjunga, galinti perduoti gyvybę, todėl ji trukdo pašaukimą į savęs dovanojimo formos gyvenimą, kuris, kaip sako Evangelija, yra krikščioniško gyvenimo esmė. Tai nereiškia, kad homoseksualūs asmenys dažnai nėra dosnūs ir atsiduodantys, bet kai jie užsiima homoseksualia veikla, jie patvirtina savyje netvarkingą seksualinį polinkį, kuris iš esmės yra pasitenkinimas savimi“ (Kardinolo Juozapo Ratzingerio Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų sielovados, 1986 m. spalio mėn., para. 7).

Turime būti mylintys, bet aiškūs, kad tie, kurie neša potraukio tai pačiai lyčiai naštą, neturi veikti pagal šiuos polinkius, nes tokia veikla prieštarauja biologinei ir Dievo suteiktai individo tapatybei, taigi visais atvejais prieštarauja Dievo valiai. Mes, jų dvasininkai, šeima ir draugai, turime apsupti šiuos asmenis meile ir parama, kad jie galėtų apkabinti savo kryžius ir išgyventi autentišką, Dievo duotą tapatybę.

Transseksualų judėjimas yra dar vienas LGBTQ darbotvarkės veidas, kuris taip pat prieštarauja Katalikiškąjam žmogaus supratimui. Šis judėjimas siekia iš esmės pakeisti mūsų pasaulio požiūrį į kiekvieno asmens biologinę ir Dievo duotą tapatybę. Šiais laikais sparčiai daugėja jaunų žmonių, įtrauktų į transseksualų judėjimą, kuriems nepasakyta tiesa, kad jie yra mylimi Dievo vaikai. Tikrai galime pripažinti, kad yra sudėtingų priežasčių, kodėl žmogus gali jausti lyties disforiją, tačiau svarbu, kad kiekvienas žmogus suprastų, nepaisant tų jausmų, kad žmogaus biologinė tapatybė yra duota Dievo, ir ji yra nepakeičiama žmogaus. Tėvai turėtų nebijoti įvardinti gender ideologijos klaidingumo savo vaikams būdu, atitinkančiu amžių. Tėvai taip pat turėtų pabrėžti faktą, kad nors hormonai ir operacijos gali pakeisti asmens išvaizdą, tos medicininės procedūros negali pakeisti nei vienos kūno ląstelės lyties.

Daugelis palaikančių „transseksualizmo“ darbotvarkę teigia, kad kai biologinis vyras identifikuoja save moterimi ir atliekamas „lyties pakeitimas“, iš tikrųjų tai yra „lyties patvirtinimas“, kadangi jo anatomija dabar atspindi jo „tikrąją lytį“. Tačiau katekizmas teigia, kad: „Sielos ir kūno vienybė yra tokia artima, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“ (KBK 365). Taip pat, „Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą“ (KBK 369). Todėl tranzicijos operacijos ar pasirenkamas medicininis gydymas, skirtas „pervesti“ asmenį į kitą lytį nei jo ar jos Dievo duota biologinė lytis, yra rimtas blogis. Pastaba: pasitaiko retų medicininių atvejų, kai gimsta interseksualūs asmenys su neaiškia biologine lytimi arba tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties savybėmis. Šie atvejai nepatenka į šio pastoracinio laiško taikymo sritį, todėl šiuo klausimu reikėtų kreiptis į savo kunigą ir medikų komandą.

Čia svarbu pažymėti, kad mes VISADA, VISADA turime elgtis su visais žmonėmis pagarbiai, su užuojauta ir pripažinti jų vidinį orumą. Todėl vyrai ir moterys, turintys homoseksualių polinkių arba lyties disforiją, turi būti traktuojami su meile ir užuojauta ir visada turi būti gerbiami kaip brangūs Dievo vaikai, kokie jie yra. Tai apima geraširdišką tiesos sakymą.

Visa tai atveda mus į būsimą Sinodą apie sindiškumą, kuris iškyla kaip kai kurių bandymas pakeisti Katalikybės dėmesį nuo amžinojo sielų išganymo Kristuje į tai, kad kiekvienas žmogus jaustųsi patvirtintas, nepaisant to, kokius pasirinkimus jis padarė ar darys gyvenime. Viena iš temų, kuri, kaip pranešama Sinodo metu bus aptariama - apie tos pačios lyties asmenų santykių palaiminimą. Arkivyskupas Viktoras Manuelis Fernandezas, Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas, 2023 m. liepos mėn. paklaustas apie palaiminimus homoseksualioms poroms, atsakė: „Jei palaiminimas duodamas taip, kad nesukeltų tos painiavos, jį reikės išanalizuoti ir patvirtinti“. Tačiau turime žiūrėti į amžiną ir nekintantį Bažnyčios Mokymą – toks palaiminimas nebūtų teisėtas ir todėl neabejotinai sukeltų painiavą. Tiesą sakant, ta pati tarnyba – Tikėjimo doktrinos kongregacija (dabar Dikasterija) – 2021 m. kovo 15 d. paskelbė pareiškimą „Tikėjimo mokymo kongregacijos Responsum ad dubium dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimo“. Šiame atsakyme ankstesnis kongregacijos prefektas kardinolas Luisas Ladaria pareiškė, kad Dievas „nelaimina ir negali laiminti nuodėmės“ ir kad: „Dėl minėtų priežasčių Bažnyčia neturi ir negali turėti galios laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungų anksčiau aptarta prasme“. Kadangi Tiesa negali pasikeisti, turime pripažinti, kad Dikasterija dabar negali padaryti kitokios išvados, kuri panaikintų pirminį tos pačios tarnybos tiesos teiginį. Tiesa remiasi Dievo Dieviškuoju Žodžiu, atskleistu Šventajame Rašte ir Šventojoje Tradicijoje bei saugomu Bažnyčios Magisteriumo. Todėl bet koks bandymas leisti palaiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas būtų puolimas prieš Šventąjį Tikėjimo Paveldą.

Be to, atsakyme taip pat buvo nurodyta: „Sakramentalijų kategorijai priklauso palaiminimai, per kuriuos Bažnyčia „kviečia žmones šlovinti Dievą, skatina prašyti jo globos, ragina gyvenimo šventumu pelnyti jo gailestingumą“. Be to, „palaiminimai, būdami tam tikras sakramentų imitavimas, visada žymi pirmiausia dvasinį poveikį, per juos patiriamą Bažnyčios prašymu“. Atitinkamai pagal sakramentalijų prigimtį, kai palaiminimas teikiamas kokiems nors žmonių tarpusavio santykiams, reikalaujama – be dalyvaujančių asmenų teisingos intencijos, – kad tai, kas laiminama, būtų objektyviai ir pozityviai sutvarkyta gauti ir išreikšti malonę, tarnaujant į kūriniją įrašytiems Dievo planams, galutinai apreikštiems Viešpaties Kristaus. Su Bažnyčios teikiamo palaiminimo esme suderinami tik tie dalykai, kurie patys savyje sutvarkyti, kad tarnautų tiems planams. Dėl šios priežasties neleistina teikti palaiminimą ryšiams, taip pat stabilioms partnerystėms, kur praktikuojamas seksualumas ne santuokoje (kuri suprantama kaip neišardoma vyro ir moters sąjunga, pati savaime atvira gyvybei perduoti), o taip yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju. Nors tuose ryšiuose yra pozityvių elementų, kurie patys savaime pripažintini ir vertintini, vis dėlto jų negalima pateisinti ir tuo būdu teisėtai padaryti bažnytinio palaiminimo objektu, kadangi tie elementai pasitarnauja sąjungai, kuri nėra sutvarkyta pagal Kūrėjo planą“ (Tikėjimo mokymo kongregacijos Responsum ad dubium dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimo 2021-03-15).

Noriu pakartoti, kad tai jokiu būdu nėra bandymas diskriminuoti tuos, kuriems tenka potraukio tai pačiai lyčiai našta, o greičiau priminimas apie liturginių apeigų tiesą ir sakramentalijų prigimtį. Negalime gerbti Dievo, kuris yra Tiesa, bandydami teikti palaiminimus, kurie prieštarauja Jo Tiesai.

Baigdamas noriu pasakyti tiems, kurie turi potraukį tai pačiai lyčiai arba lyties disforiją: Kristus jus myli, o Katalikų bažnyčia jus priima. Mes visi stengiamės augti šventumu. Kviečiu ateiti ir sėdėti su mumis, melstis su mumis, garbinti kartu su mumis ir kartu su mumis patirti didžiulę Dievo meilės ir gailestingumo galią. Tiesa ta, kad mūsų egzistencijos šerdis yra Meilė, ir Danguje ar Žemėje nėra jėgos, kuri neleistų Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai mūsų visiškai ir pilnai mylėti. Kiekvieną akimirką esame kviečiami priimti meilę, kurią Dievas mums siūlo, bet savo begaline išmintimi ir gerumu Jis neverčia jėga. Meilė yra pasirinkimas, ir tai visada yra auka, bet tai yra auka, kurią Jis pirmiausia padarė dėl mūsų, ir tai yra pasirinkimas, kurį Jis kviečia mus padaryti dėl Jo. Tegul žvynai nukrenta nuo mūsų akių, kad pamatytume, kaip stipriai mūsų Tėvas mus myli kaip Savo Mylimąjį, ir visada bėgtume pas Jį kaip mūsų galutinio išsipildymo šaltinį. „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano“ (Iz 43,1). 

Tepalaimina jus Viešpats ir Jo beribės meilės gausoje atraskite savo tikrąją tapatybę.

Lieku jūsų nuolankiu tėvu ir tarnu,

Gerbiamas Tailerio vyskupas Juozapas E. Striklandas.

Šaltinis:

https://www.dioceseoftyler.org/wp-content/uploads/2023/09/letter-sept26-23.pdf