Debatai Nr. 1. (Laukiam balsavimų. :) )

Taigi. Pristatome Jūsų teismui ir laukiame kritikos. 🙂 Arba ne. 🙂

Poetas Nr 1. "Jei tik galėčiau"

Ir jei tik galėčiau,

užsidėčiau batukus,

tuos, kur gėlytės

vietoj raištukų.

Ir jei tik galėčiau,

plaukuose žydėtų

balti gulbinai,

dabar vien boluoja

sidabru linai.

Ir jei tik galėčiau,

nuo mažo pirštuko

boružės taškelius

paleisčiau skraidyt.

Ir jei tik galėčiau,

surinkčiau perliukus

vaikystės upely

kuriuos išbarsčiau...

Poetas Nr 2. " Viena diena be skėčio"

Kai taip lyja,

O siūlai, kuriais

Žemė prisiriša dangų,

Atrodo tokie lygūs,

Lengva apsigauti.

Nes lašai - kaip žmonės.

Kai jų daug,

Jie atrodo vienodi.

Bet nėra dviejų

Panašių snaigių

Ir dviejų tokių pat lašų.

Jei netikite,

Paklauskite žuvų,

Kurios kasmet grįžta,

Kaip jos randa kelią vandenyje

Iki to lašo,

Kuriame prasidėjo.

Keista, kad žmonės juokiasi skirtingai,

O verkia taip pat

Iš akių paleisdami bent po lašą,

Ir patys nesupranta,

Kad jis reikalingas gyvybei.

Gal todėl

Moterys verkia dažniau...

Kai einu

Savo ašarų pėdsakais,

Žinau,

Kas esu.

Todėl nepykstu ant skėčio,

kuris pasimetė,

Ir ant lietaus –

Tegu kas nors verkia,

Tegu prasideda gyvenimas.

Poetas Nr 3. " Anapus Membranos"

Aš jau nieko nebe galiu bepakeisti.

Aš tik šiandien antrą valandą grįžau iš anapus.

Iš ten, iš kur be leidimo niekas negrįžta

(sunku gaut leidimą velniškai sielai),

nors grįžti visai nenorėjau į šiapus...

Perėjau kiaurai raudoną membraną,

tik širdis nepralindo ir skaudžiai užkliuvo

nematomam pluošte iš skausmo nupinto,

antrą valandą lygiai, dienos vakarykštės.

Kas nors gali klaust, ką veikiau aš anapus?

Ten kojomis mindžiau spygliuotus kaštonus,

- buvo Spalis gražuolis,

liepžiedžius skyniau nuo verkiančių liepų,

- buvo Liepos mėnuo,

ąžuolo gilėmis šėriau juodąsias kiaules,

- buvo Lapkritis gelsvas,

ir girdžiau iš delno sraiges lėtapėdes,

- ir buvo Gegužis melagis...

O į laikrodį visai nežiūrėjau...

Metai išmaišo Mėnesių kortas.

Paskutinė diena jau gi nekeičia nieko,

ir aš jau nieko negaliu padaryti.

Vėl grįžau nenorėdamas iš ten, iš anapus,

(sunku gaut leidimą velniškai sielai).

Širdį palikęs nematomam pluošte,

vėlei gyvensiu šiapus membranos.

(Laukiam balsavimų. :) )