🔥 Susitikimų laužas 🔥

Kai buvome vaikai, mums sakė: ,,būk protingas/-a", ,,greičiau užauk", ,,surimtėk", ,,užteks žaisti", ,,labai nesidžiauk - verksi" ir panašiai. Buvo ten ir kitų dalykų. Pavyzdžiui, apie neverkiančius berniukus ir medžiais nesikarstančias mergaites. Mus mokė pritapti prie šio pasaulio ir užmiršti, kas iš tiesų esame. Mokė būti protingais. Išmokome...

Išmokome būti patogūs, klusnūs, neprašantys ir neuždavinėjantys kvailų klausimų. Išmokome gyventi pasaulyje, kuris ,,ne rožėmis klotas"...

Tačiau vieną dieną, kai kažkas toje rimtų suaugusiųjų realybėje vėl nutiko ne pagal kruopščiai parengtą planą ir širdį ėmė semti liūdesys, Tu pakėlei akis į dangų ir pamatei debesis. Jie lėtai slinko žydruma ir pasakojo savo istorijas. Kaip tada, vaikystėje, kai gulėdavai pievoje ir galėdavai valandomis skaityti tai, kas surašyta ten, aukštai...

Kažkas nutiko. Tu apsidairei ir pamatei tą rimtų suaugusių pasaulį, kuriam daug metų priklausei, tomis - vaiko akimis. Ir supratai - Tave apgavo... Pasaulis nėra toks, kaip tikėjai metų metus. Jis gyvas. Tikras. Ir tęsia savo amžiną kelionę iš kurios buvai pasitraukusi į pseudo realybę, kuri kaip tik ir buvo iliuzija! Tu nežinojai, kad tai, kuo tiki, netikra. Nežinojo ir tie, kurie norėjo vaikišką džiaugsmą pakeisti Tavo rimtumu, suaugimu. Supratai - kaltų čia nėra. Tik įkaitai. Patys apgauti apgaudinėjo Tave. Ir kitus..

Supratai, kad bijai atsiverti ir parodyti tikrą save. Nes aplinkui vis dar vaikštinėjo kūnai, pareigos, mokslo vardai, profesijos, įvaizdžiai, pasiekimai. Tarp jų matei vos vieną kitą Sielą...

Tačiau Tu išdrįsai. Ėmei žiūrėti ne į prisistatymus, o tiesiai į akis. Pradėjai kalbėti apie tai, kas tikra. Ne tik šiandien. Tikra buvo prieš šimtus metus ir bus taip pat tikra Tavo provaikių pasaulyje...

Užsikirsdama, klysdama vėl iš naujo mokeisi suprasti Širdies kalbą. Buvo, kas iš Tavęs juokiasi. Buvo nesuprantančių - tarsi prabiltum ne gimtąją, o niekad negirdėta tolimų kraštų kalba. Buvo tų, kas nusisuko ir pasitraukė iš Tavo gyvenimo. Tačiau Tu nepasidavei.

Ir vieną dieną pajutai - viskas grįžo! Tavo vaikiškas tyrumas prasiveržė iš Širdies gelmių. Jis niekur nebuvo dingęs. Tau jau nebuvo svarbu, ką sakys ar galvos kiti. Žvelgdama jiems į akis matei tai, ką jie patys apie save seniai užmiršo. Užmiršo, kad jie - Sielos, atėję patirti šią tirštą realybę. O galvoja, kad yra kūnai...

Nuo to laiko stebi žmones ir ieškai savų. Tų, kurie prisimena, kas yra ir ko čia atėjo... Kasdien jų pastebi vis daugiau. Pasaulis gyvas - jis atsiliepia į Tavo Širdies kvietimą. Ir leidžia įvykti susitikimams...

Būrys plečiasi, o prie Draugystės laužo dar yra vietos Sieloms...

🤗 🔥🔥🔥🔥🔥 🤗