Labas rytas. Prisimatuokit šitą tekstą. Tiesiog apsimoka (šiandien toks argumentas turėtų įtikinti):
🤡
“Kiekviename kare pasakaitės apie išdurtas akis ir nupjautas rankas pradeda sklandyti jau trečią ketvirtą dieną. Priešą kaltinti visais įmanomais žiaurumais yra lygiai tokia karo medžiaga, kaip amunicija ir lėktuvai, ir ji per kiekvieną karą pačiomis pirmomis dienomis ištraukiama iš sandėlio. Karo neįmanoma valdyti protu ir teisybės jausmu. Karui reikalingas intensyvesnis jausmas, jam reikalingas entuziastingas pasiaukojimas.
.
Tik žmogaus prigimtis tokia, kad stiprūs jausmai negali trukti amžinai, nei individo, nei tautos, ir karinės struktūros tai žino. Todėl joms reikia dirbtinio stimulo, jaudulio “dopingo”. Ir tą audrinimo patarnavimą - ramia ar nešvaria sąžine <> turėjo atlikti intelektualai: poetai, rašytojai, žurnalistai. Jie mušė neapykantos būgnus, kol kiekvienam nešališkam žmogui apkurto ausys ir apmirė širdis. Beveik visi, užuot kovoję su karu, tarnavo “karo propagandai”, masinei psichozei ir neapykantai.
<>
Dori prekybininkai ant langų klijavo vėliavas. <>
Proto sąmyšis darėsi vis absurdiškesnis. Supratimo neturinčių kartų karas, kaip ir nepakirstas tautų tikėjimas vienpusišku reikalo teisingumu ir buvo pats didžiausias pavojus.
<>
Visi tikėjome protu - kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei - ir tai buvo vienintelė mūsų kaltė. Pažangos pagimdytas optimizmas neleido mums pamatyti pavojaus. Be to, neturėjome organizatoriaus, kuris suvienytų skylantį mūsų pasaulį.
<>
Jėgos, stumiančios į neapykantą, dėl savo žemos prigimties yra veržlesnės. Už jų stovi materialiniai interesai.
<>
Gyvenome masinių jausmų, masinės isterijos epochoje.
Pasidarė neįmanomas joks protingas pašnekesys. Draugai, kuriuos pažinojau, kaip tvirtus individualistus, per naktį virto fanatiškais patriotais. “Kas nemoka nekęsti - tas nemoka mylėti”, <> jie net atsargiai užsimindavo, kad apie žodžius - karas esąs nusikaltimas - derėtų pranešti atitinkamoms įstaigoms.
<>
Paskutiniais akordais skambėjo Šekspyro, Mocarto, Vagnerio, Dantės, Bethoveno uždraudimas. <> Dvasinės vertybės buvo rekvizuojamos, lygiai kaip javai ar rūda.
<>
Liko viena išeitis - užsisklęsti savyje ir tylėti. Tai buvo nelengva. Net emigracijoje nėra taip bloga, kaip vienam savo tėvynėje.
<>
Menininko pareiga - išlaikyti savo požiūrį, net jei piktintųsi visas į karą įtrauktas pasaulis. Suprasti, kad oficialios žinybos stengiasi pajungti visus moralinį, dvasinį prestižą turinčius žmones kurstytojiškai veiklai.
<>
Buvau sau prisiekęs - niekada neparašyti nė vieno žodžio, kuris pateisintų karą arba pažemintų visą kitą tautą. Aš atpažinau priešą, su kuriuo turėjau susigrumti - netikrą didvyriškumą, kuris siunčia į mirtį kitus, pigų sąžinės neturinčių pranašų optimizmą, ir politinių, ir karinių, kurie begėdiškai žadėdami pergalę ilgina skerdynes. Tą samdytą karo chorą, “karo tarškalus”. Per visus amžius ta pati gauja apdairiuosius vadino bailiais, žmoniškuosius silpnais. Gauja.
Ar aš esu beprotis tarp išminčių, ar siaubingai blaivus jų svaigulyje.
<>
Begėdiškas viešo kankinimo malonumas, psichologinis kamavimas, rafinuoti pažeminimai ir nesibaigiančios patyčios kitaminčiams - paliks tikruosius diktatūros veidus istorijai.
<>
Tai buvo velniškas triumfas - nuolat didinant patyčių ir absurdo, skausmo dozę, apmarinamas bet koks teisinis veiksmas.
<>
Hitleris dar tik savaitę valdžioje, o jau pasirodė gyvuliškas įsakymas - žydams draudžiama sėdėti ant suolelių. Draudimas piktdžiugiškais, sadistiniais kankinimo sumetimais. Ir žmonės pasidavė.”
Velnias persikūnyja. Atpažinkit, prašau, šiandien jo veidus.
🤡
Va.
Tik sakau - nesugalvokim, kad mes kažkokie ypatingi ir išskirtiniai žmonės istorijoje. Nesugalvokim, kad “šįkart viskas kitaip!” Kad savo aplinkoje tiksliai atpažįstam didvyrius ir neklystam niekindami. Koks turi būti mulkis, kad XXI a. dirbtum amžinuoju bepročiu, demonstruodamas amžinąją žmogaus tamsiąją pusę?
🤡
Rankraščiai nedega, kaip matote. Ištrauka iš pasaulio aukso fondo - S. Zweigo “Vakarykštis pasaulis”. 1914 - 1939m karai. Knyga, išsaugojusi vardus ir pavardes, datas ir koncentruotą skausmą. Niekšų vardus ir vardus tų, kurie išliko žmonės. Todėl negaliu nustoti cituoti.
TAIP bus ir dabar. Aš jums pažadu.
🤡
Pirmadienio pozityvas šįkart bus antradienį. O gal jo yra ir čia, nes sau pabandžiau įvardinti R. M. Rilkės, R. Rolano ar S. Zweigo kalibro žmones šiandien - jų yra! Menininkų, atsilaikančių prieš laikmečio audrą. Kūrėjų, o ne vėjo nešiojamų šiukšlių.
Nuotraukoje - autostrada į Vilnių.
