“Nes tiesa yra tokia: saugok šnd savo vaikus nuo ‘kultūros.

Saugok nuosekliai, keisk įpročius. Kaip neleistum vaikui stovėti po pastatą griaunančio ekskavatoriaus kaušu, taip saugok jį nuo meno šiandien.

Jeigu nori tikrai užauginti rytdienos žmogų, tėvų užduotis - apeiti šiandienos institucinį kūrybos lauką. Taip, kaip vaikystėje apeidavom turgaus varažytojus.

Išvengti parodų, performansų ir šiuolaikinio meno centrų - pirmiausia.

🙄

Suprasti, kad meno kritikos nebėra, o ir būti negali. Praktiškai. Suprasti, kad žmogaus kūryboje pasitaiko kolektyvinių klaidų ir duobių. Ir išlipti iš jų geba vienetai. Suprasti, kad - taip - šiandien irgi tyliai kuria Velaskesai ir Modiljaniai, bet tu, ko gero, tikrai nesi tas, kuris juos atpažintų. Dar - išimtys tik patvirtins taisyklę.

🙂

Kad būtų lengviau:

Kuo toliau nuo valstybiniais apdovanojimais iinfektuotųjų.

Kuo toliau nuo garsių universitetų, jeigu kalbama ne apie tiksliuosius mokslus.

Kuo toliau nuo tų, kurių pažiūrėti kviečia, vilioja ir gundo žiniasklaida.

😅

Suprasti, kad “šiuolaikinis menininkas” yra vos vos tris knygas įkandęs, o amatą jau praradęs, todėl duoti tau negalintis nieko. Bet galintis atimti - todėl būtent čia reikia laikytis saugaus atstumo. Dėvėti kaukę, dezinfekuotis. Nes jis būtinai pasakys: “menas šiandien yra kalbantis”, “kelia nepatogius klausimus”, “žadina diskusijas”. Dar - “ištrina riibas” ir dar be to - “ištrina ribas tarp gražaus ir negražaus” (ir, žinoma, pasakys, jog taip yra gerai. Ir bus nekaltas - jo galvoje dega labai nedaug lempučių ir jį taip išmokė)…

😅

Tik sakau:

Nuvežkit vaikus į gamtą.

Prie žirgų, prie upės, prie gyvybės.

Parodykit, kad privatumą reikia saugoti.

Mokykloje tegul koncentruojasi į tikslesnius mokslus.

Skaitykit su jais Servantesą ir viską, kas neprancūziška ir angliška.

Bet mokykit kalbų.

Nelankykit teatrų, šiuolaikinių meno muziejų ir parodų - lygiai tą pačią ‘kultūros’ dozę vaikas gaus gatvėje, tik ne į veną…

🙄

Metas toks, kad ieškoti kultūros geriau agrikultūroje. Ar kūno kultūroje. Geras išsilavinimas šiandien yra toks deficitas, kokiu buvo ir anksčiau, XVI amžiuje, pavyzdžiui. Jį gaudavo vienetai - dėl laiko, sistemos, išteklių ir šaltinių stokos.

🙄

Atsparumas madai - būtinybė. Nuo jo modernioje namų vaistinėlėje turi būti priešnuodžiių - stiliaus ir dermės pojūtis. Tiek užteks.

😅

Tankus ‘inteligentų ir žymių žmonių’ filtras - investicija į ateitį ir sveikatos draudimas.

Kas čia dar. Kas čia dar. Kompleksuota, bijanti kalbėti visuomenė šiandien itin daug kalbės apie laisvę. Visada apie ją daug kalba jos netekę.

🙄

Saugokit knygas. Jos - ateities deficitas. Kreipkit akis ten ir į tuos, kurių neapšviečia deginanti rampų šviesa.”

J. Maestro

Literatūros kritikas. Nykstanti rūšis.

Menas yra laikmečio veidrodis. Kaip valstybė šiandien neatspindi žmogaus (nėra demokratijos), taip ir valstybinis menas jo neatspindi. Išvada - tokios valstybės remiamas menininkas = valstybės išlaikomas politikas - be atsakomybės, savitikslis. Menininkas šiandien yra eilinis funkcionierius. Ir kurti yra visai ne jo darbas.

Nuotraukoje - X.Emattinoz “red nonsense”.