Būsto kainos Europoje kyla greičiau nei gyventojų pajamos
Dešimtmečius nuosavas būstas Europoje buvo laikomas pagrindiniu asmeninio ir šeimos stabilumo pagrindu, tačiau šiandien milijonams gyventojų jis tampa sunkiai pasiekiamu tikslu. Oficialūs „Eurostat“ duomenys rodo, kad būsto kainos ir nuomos kaštai ES ir toliau auga tokiu tempu, kuris vis labiau tolsta nuo realių pajamų augimo.
2025 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, būsto įsigijimo kainos ES padidėjo 5,5 proc., o nuomos kainos – 3,1 proc. Nuo 2015 m. būsto kainos visoje Sąjungoje išaugo net 63,6 proc., o nuoma – 21,1 proc. Tuo pat metu atlyginimų augimas daugelyje šalių buvo gerokai lėtesnis arba jį „suvalgė“ infliacija.
Dėl šios disproporcijos būstas užima vis didesnę namų ūkių biudžeto dalį. „Eurostat“ duomenimis, vidutiniškai beveik penktadalis ES namų ūkių pajamų skiriama būstui, o maždaug vienas iš dešimties europiečių nurodo, kad vėluoja sumokėti nuomą ar paskolos įmokas. Didžiuosiuose miestuose padėtis dar sudėtingesnė – daliai gyventojų nuoma viršija 40 proc. vidutinio atlyginimo.
Politinė retorika apie „naują gyvenimo būdą“ slepia struktūrines problemas
Nepaisant šių tendencijų, Europos Komisija 2026 m. prioritetuose būsto problemą faktiškai įvardijo kaip „išspręstą“. Toks vertinimas kelia klausimų, turint omenyje, kad rinka toliau griežtėja, o pasiūla nespėja su paklausa. Pats Komisijos pripažįstamas faktas, jog kasmet pastatoma apie 1,6 mln. būstų, kai realus poreikis siekia bent 2 mln., rodo sisteminį deficitą.
Šį spaudimą dar labiau didina keli veiksniai, apie kuriuos Briuselyje kalbama nenoriai. Didelė migracija į miestus didina paklausą, tačiau pasiūla nespėja augti. Trumpalaikė nuoma turistams iš gyvenamosios rinkos ištraukė šimtus tūkstančių būstų. Tuo pat metu statybų kaštai nuo 2010 m. išaugo 56 proc., dar labiau ribodami naujų projektų plėtrą.
Vietoje to, kad būtų atvirai sprendžiamos šios priežastys, politinėje erdvėje vis dažniau siūloma keisti pačią normą. Ilgalaikė nuoma, priverstinis būsto dalijimasis ar vadinamasis „co-living“ pristatomi kaip modernus pasirinkimas, nors daugeliui tai yra ne pasirinkimas, o ekonominė būtinybė.
ES atsakas vėluoja, o realūs sprendimai paliekami valstybėms
Reaguodama į augančią kritiką, Europos Komisija sukūrė naują komisaro portfelį, apimantį energetiką ir būstą, bei pristatė pirmąjį ES lygmens „įperkamo būsto“ planą. Vis dėlto pati Komisija pripažįsta, kad jos kompetencijos šioje srityje ribotos, o dauguma sprendimų lieka nacionalinių vyriausybių rankose.
Planuojama kasmet papildomai sukurti apie 650 tūkst. būstų, tačiau šis skaičius akivaizdžiai neatitinka susikaupusio deficito masto. Kritikai taip pat atkreipia dėmesį, kad ES siūlomi sprendimai labiau orientuoti į administracines priemones ir politinius tikslus, o ne į nuosavybės teisių apsaugą, demografinius pokyčius ar migracijos poveikį rinkai.
Skirtingos valstybių narių reakcijos tai tik pabrėžia. Pavyzdžiui, Italija, vadovaujama Giorgios Meloni, griežtina kovą su neteisėtu būsto užėmimu, laikydama saugumą esmine laisvės sąlyga. Tuo tarpu kitose šalyse, tokiose kaip Ispanija, teisės aktai, apsunkinantys iškeldinimą, prisideda prie savininkų pasitraukimo iš nuomos rinkos ir dar labiau mažina pasiūlą.
Būsto klausimas vis labiau tampa rodikliu, atskleidžiančiu platesnes Europos ekonomikos ir politikos problemas. Kai net ir pilnas etatas nebeužtikrina galimybės turėti savo būstą, oficialūs pareiškimai apie „išspręstą krizę“ vis labiau prasilenkia su kasdiene daugelio europiečių patirtimi.
