Pasaulyje paslapčių gausu
Nors atrodo, kad šiuolaikinis žmogus viską žino arba gali sužinoti, mūsų pasaulyje netrūksta paslapčių, į kurias atsakymų niekaip surasti negalime. Viena jų yra Stounhendžas. Ne taip toli nuo Lietuvos, Pietų Anglijoje, Viltišyre jau daugybę metų turistus iš įvairių pasaulio kraštų, o kartu ir vietinius, traukia magiškieji akmenys – vieta, apie kurios kilmę žinoma tiek nedaug, tačiau teorijų bei istorijų tikrai netrūksta.
Didžiulė dykvietė, kurioje – megalitinis statinys: akmenys, išdėstyti pusračiais, kurių centre galima išvysti ir kažką panašaus į altorių[1]. Kas tai? Senovinė aukojimų vieta? Gamtos reiškinių stebėjimo laukas? Kažkas žymiai paslaptingesnio, ką mums, šiandienos žmonėms būtų pernelyg sudėtinga suprasti? Juk kai kurios teorijos teigia, kad akmenis patupdyti čia galėjo net ateiviai, tačiau ar tokios kalbos turi realaus pagrindo?
Stounhendžas ir masina, ir glumina žmones
Iš tiesų, kad ir kaip žiūrėtume, Stounhendžas ir masina, ir glumina žmones. Kartu, kelia ir daugybę klausimų tyrėjams bei mokslininkams. Juk daugelis šią vietą laiko bene magiška ir mistine: niekas nežino nei kokia iš tikrųjų buvo jos paskirtis, nei kaip žmogui apskritai pavyko sukurti tokį įstabų gamtą ir žmoniją suvienijantį kūrinį. Juk vienas luitas sveria daugiau nei 50 tonų: vargu ar net prieš amžių amžius gyvenę stipruoliai galėjo pakelti tokį svorį.
Stounhendžo statybai prireikė net 10000 žmonių
Be to, jau ištisą amžinybę mokslininkai diskutuoja, kad Stounhendžo statybai prireikė net 10000 žmonių: iš kur tokia gausybė gyventojų ir kaip jie buvo suvienyti šiam keistam tikslui? Juk anuomet, prieš maždaug 3000 ar 2500 metų prieš mūsų erą, žmogus neturėjo padėti galinčių statybos įrankių[2]. Be to, vargu ar ano meto žmonės Stounhendžą suvokė kaip meną ar lankytiną objektą: tikrai neabejojama dėl to, kad ši vieta turėjo konkrečią, itin svarbią reikšmę.
Vieni iš paskutinių mokslininkų tyrimų galimai atsakė, kokia gi ta reikšmė galėjo būti. Anksčiau plėtota teorija, kad Stounhendžas buvo astronominė stebėjimų vieta, bent iš dalies gali būti teisinga[3]. Ekspertai mano, kad akmenys yra amžių amžius menantis senovės kalendorius, o ratinis išdėstymas reprezentuoja metų eigą bei mėnesių kaitą. Visas akmenų kompleksas simbolizuoja vienerius metus pagal Saulės kalendorių arba tiksliau, 365,25 dienas pridedant papildomas, keliamąsias dienas.
Saulės kalendorius yra paremtas saulės judėjimu, o pagrindinis jo vienetas yra atogrąžiniai metai. Tai laikas tarp dviejų pavasario lygiadienių ar saulėgrįžų. Lietuvoje puikiu saulės kalendoriaus pavyzdžiu gali būti laikomas Parnidžio kopos kalendorius. Tiesa, jis įrengtas buvo visiškai neseniai, 1995-ais. Tuo tarpu Stounhendžas skaičiuoja ištisą amžinybę.
Mokslininkai, tyrę Stounhendžą išsiaiškino, kad akmenų išdėstymo reikšmė itin aktuali tapdavo būtent žiemos saulėgrįžų metu. Pagal tai, kaip saulė apšviesdavo akmenis, žmonės galėjo nuspėti ar jau atėjo laikas tam tikrai šventei, pasikeitimui, galbūt aukai. Nors šis kalendorius ir nebuvo toks tikslus kaip mūsų naudojamas šiandien, jis padėjo orientuotis tiek laike, tiek gamtoje.
Žinoma, žvelgiant į bendrą akmenų skaičių ir saulės kalendoriaus prasmę, galima pastebėti ir neatitikimų, todėl ar pastaroji mokslininkų hipotezė yra tiesa, kol kas neaišku. Egiptiečių išpopuliarintą saulės kalendorių sudaro 12 mėnesių, 30 dienų ir 5 dienos, pridėtos prie metų pabaigos. Jeigu tokia kalendoriaus tvarka vadovautumėmės šiandien, sekti metų bėgį būtų gana sudėtinga.
Taigi, ir gana tolimi mūsų protėviai kalendoriumi naudojosi, tikėtina, ne taip kaip mes įsivaizduojame. Manoma, kad ant akmenų krintantys saulės spinduliai padėdavo suvokti aptakią poziciją metų bėgyje, o ne konkretų mėnesį ar tuo labiau, dieną. Kadangi Stounhendžo kalendorius atspindėjo žiemos saulėgrįžas, būtent nuo šis laikotarpis ir galėjo būti laikomas metų pradžia.
