„Galvojau, kad tai – kažkur toli, bet tai atėjo pas mus“
Antradienio rytas Marijampolėje prasidėjo kaip ir daugelis kitų. Tėvai išleido vaikus į mokyklą, mokytojai ruošėsi pamokoms, o mokiniai planavo dar vieną įprastą dieną. Tačiau vos prieš pamokas Sūduvos gimnazijoje viskas apsivertė aukštyn kojomis – 17-metis moksleivis, kaip įtariama, peiliu sužalojo tris bendramokslius. Į šią situaciją sureagavo ir skaitytoja Giedrė (77 – vardas redakcijai žinomas). Anot jos, pastaroji aplinka šalyje jau pradeda priminti Ameriką.
„Galvojau, kad visos tos bėdos nepasieks, atrodė, taip toli – už Atlanto“, – teigė ji.
Pasak Giedrės, didžiausią nerimą kelia ne pats įvykis, o jausmas, kad tokie dalykai tampa vis arčiau kasdienybės. Ji sako, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo tarsi tylus susitarimas – jog mūsų mokyklos yra saugios, kad tokie išpuoliai yra „ne mūsų problema“. Tačiau dabar, anot jos, šis įsitikinimas pradeda byrėti.
„Kai išgirsti, kad mokykloje kažkas vaikšto su peiliu, pirmas jausmas – netikėjimas. Antras – baimė. Nes tai juk vaikai. Tai vieta, kur jie turėtų būti saugūs“, – kalbėjo ji.
Pasigenda domėjimosi ne tik pažymiais
Giedrė svarsto, kad problema slypi ne vien pačiame incidente, o platesniame kontekste, kurio dažnai nenorime matyti. Anot jos, visuomenė linkusi sureaguoti tik tada, kai nutinka kažkas labai rimto, tačiau iki tol daugelis ženklų lieka nepastebėti.
„Visi sako – tylus, ramus, uždaras. Bet ką tai iš tikrųjų reiškia? Gal tai reiškia, kad žmogus tiesiog buvo paliktas vienas su savo problemomis“, – svarstė ji.
Jos nuomone, suaugusieji – tiek tėvai, tiek mokytojai, tiek institucijos – dažnai gyvena savo tempu ir nepastebi, ką išgyvena vaikai. O kai tai prasiveržia, jau būna per vėlu.
„Mes matome pažymius, lankomumą, bet ar matome, kaip tas vaikas jaučiasi? Ar kas nors iš tikrųjų paklausia, kaip jam sekasi ne moksluose, o gyvenime?“ – retoriškai klausė Giedrė.
Ji taip pat pripažįsta, kad šiuolaikinė aplinka vaikams yra gerokai sudėtingesnė nei anksčiau – daugiau spaudimo, daugiau informacijos, daugiau vienatvės, net jei iš šalies atrodo priešingai.
Nebegalime apsimesti, kad situacija nepasikeitė
Nors Giedrė pati pripažįsta, kad palyginimas su Amerika gali būti kiek per emocionalus, ji sako, kad jis kyla ne iš noro dramatizuoti, o iš realaus nerimo.
„Nenoriu tikėti, kad mes ten einame. Bet kai tokie dalykai pradeda vykti mokyklose, natūraliai kyla tokios mintys“, – sakė ji.
Vis dėlto, jos nuomone, svarbiausia dabar – ne ieškoti kaltų, o pradėti rimtai kalbėti apie tai, kas vyksta. Ne tik po tragedijų, bet nuolat.
„Jeigu mes ir toliau apsimesime, kad čia pavieniai atvejai, niekas nesikeis. Reikia pradėti kalbėti apie vaikų emocinę būseną taip pat rimtai, kaip kalbame apie jų pažymius“, – teigė ji.
Giedrė sako, kad šis įvykis ją privertė pažvelgti į mokyklą kitaip – ne tik kaip į ugdymo vietą, bet ir kaip į erdvę, kurioje susikerta labai skirtingi vaikų pasauliai.
„Anksčiau galvodavau – išleidai vaiką į mokyklą ir ramu. Dabar jau taip paprastai nebegalvoju“, – prisipažino ji.
Psichologė: vaikai „prasprogsta“ ne be priežasties
Tuo tarpu į šį įvykį sureagavusi psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė šioje situacijoje pirmiausia teigė matanti ne patį smurto aktą, o vaiką, kurio vidiniame pasaulyje ilgą laiką vyko nepastebėti procesai. Pasak jos, agresija ar staigus smurto protrūkis nėra atsitiktinis – tai signalas apie vidinius sunkumus, kurių aplinkiniai laiku nepamatė[1].
Specialistė pabrėžia, kad tokie „emocinio sprogimo“ atvejai neatsiranda per vieną dieną – jie kaupiasi, kol galiausiai išsiveržia, paveikdami ne tik patį paauglį, bet ir visą bendruomenę. Todėl, jos teigimu, būtina keisti požiūrį: mažiau ieškoti kaltų ir daugiau gilintis į priežastis.
Pasak J. S. Jasiulionės, atsakomybė tenka suaugusiesiems – būtent jie turi pastebėti, kada vaikui ar paaugliui darosi per sunku, ir reaguoti dar iki krizės. Ji akcentuoja, kad kiekvienas vaiko elgesys yra tam tikras signalas apie jo emocinę būseną, todėl svarbu ne tik stebėti, bet ir suprasti, ką tas elgesys reiškia.
Specialistė taip pat ragina daugiau dėmesio skirti paauglių aplinkai, įskaitant jų vartojamą turinį medijose, bei stiprinti bendradarbiavimą tarp tėvų, mokytojų ir kitų specialistų. Anot jos, svarbiausia užduotis – išmokti laiku atpažinti „emocines kuprines“, kurias vaikai atsineša į mokyklą, ir padėti jas iškrauti dar prieš joms tampant pavojingomis.
