Projektai gali įstrigti nė neįsivažiavę
Lietuva ruošiasi vieniems brangiausių gynybos infrastruktūros projektų savo istorijoje, tačiau ekspertai perspėja – didžiausios rizikos kyla ne buldozeriams įvažiuojant į statybvietes, o dar gerokai prieš tai. Jei finansavimo, sutarčių ir atsakomybių klausimai nebus aiškiai išspręsti nuo pat pradžių, milijardiniai projektai gali susidurti su vėlavimais, brangimu ar net finansavimo kliūtimis.
2026 metų pradžioje pasirašytų Rūdninkų karinio miestelio sutarčių vertė siekia apie 1,33 mlrd. eurų, o Kairių karinio miestelio projektas papildomai vertinamas dar maždaug 520 mln. eurų. Abu projektai vystomi pagal viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP) modelį, kuris leidžia valstybei pasitelkti privataus sektoriaus pinigus ir kompetencijas. Tačiau kartu tai reiškia ir sudėtingą finansavimo bei rizikų valdymo mechanizmą[1].
Teisės firmos „Sorainen“ advokatė Vitalija Impolevičienė sako, kad tokių projektų sėkmę gali lemti tai, ar finansuotojai matys aiškų ir stabilų planą. Jei dalis klausimų liks neapibrėžti, bankai ar investuotojai gali atsitraukti arba reikalauti gerokai brangesnio finansavimo.
Didžiausia grėsmė – ne statybos, o nevaldytos rizikos
Pasak V. Impolevičienės, VPSP projektai skiriasi nuo įprastų statybos sutarčių tuo, kad privatus partneris ne tik pastato objektą, bet ir ilgus metus jį prižiūri bei valdo. Tai reiškia, kad rizika dėl vėlavimų, techninių problemų ar paslaugų kokybės gula ne vien ant valstybės pečių.
Nurodoma, kad ypač pavojingi gali būti neįvertinti statybų kaštų augimai, tiekimo grandinių sutrikimai ar neaiškiai paskirstytos atsakomybės tarp rangovų, tiekėjų ir projekto valdytojų. Tokiose situacijose stringantis projektas gali paveikti ne tik verslo interesus, bet ir valstybės gynybos planus bei sąjungininkų infrastruktūros pasirengimą.
V. Impolevičienės teigimu, finansuotojams esą svarbu matyti visą projekto schemą – nuo rangos sutarčių iki draudimo apsaugų ir galimų krizės scenarijų. Vienas svarbiausių saugiklių – vadinamosios „step-in“ teisės, leidžiančios finansuotojams perimti kontrolę ar įsikišti, jei projektas pradeda strigti.
Advokatė pabrėžia, kad didžiausia klaida tokiuose projektuose – manyti, jog finansavimo klausimus bus galima išspręsti vėliau. Jei problemos išryškėja jau po konkursų ar prasidėjus finansavimo deryboms, tai gali reikšti ne tik išaugusią projekto kainą, bet ir užsitęsusius terminus. Gynybos infrastruktūros atveju tai tampa ne vien ekonominiu, bet ir nacionalinio saugumo klausimu.
Valstybės kontrolė: milijonai civilinei saugai liko nepanaudoti
Dar daugiau priežasčių nerimui suteikia ir Valstybės kontrolės atliktas auditas, kurio metu buvo nustatyta, kad milijonai eurų, skirti civilinės saugos stiprinimui, taip ir nepasiekė dalies savivaldybių, kurioms pagalbos reikėjo labiausiai. Nors 2025 metais priedangoms ir kolektyvinės apsaugos infrastruktūrai buvo numatyta 25 mln. eurų, faktiškai panaudota vos 2,48 mln. eurų.
Auditoriai sukritikavo pasirinktą projektinio finansavimo modelį, pagal kurį savivaldybės turėjo konkuruoti tarpusavyje teikdamos paraiškas, užuot gavusios finansavimą pagal realų poreikį. Kaip vienas ryškiausių pavyzdžių minima Neringa – savivaldybė, kuriai trūko priedangų, tačiau konkurse apskritai nedalyvavo.
Auditas taip pat parodė, kad dalis Lietuvos savivaldybių krizėms vis dar nėra tinkamai pasiruošusios – trūksta ne tik priedangų, bet ir būtinų atsargų bei personalo. Be to, kai kuriuose finansavimo kvietimuose nebuvo nustatyta aiškių reikalavimų infrastruktūros kokybei, todėl milijonai buvo skirstomi neturint aiškių prioritetų.
Nurodoma, kad Vidaus reikalų ministerijai buvo pervesta 13,2 mln. eurų, tačiau daugiau nei 10,7 mln. eurų teko grąžinti į Gynybos fondą, nes lėšos metų pabaigoje liko nepanaudotos. VRM su dalimi kritikos nesutinka ir pabrėžia, kad finansavimą gavo beveik visos paraiškas pateikusios savivaldybės, o pati programa bus tęsiama iki 2030 metų.
