Viešojoje erdvėje – diskusijos dėl rusiškų tankų Vilniaus centre
Praėjusį penktadienį buvo minimos Rusijos invazijos į Ukrainą metinės. Šia proga į pačią Vilniaus širdį – Katedros aikštę – atvežtas ir pastatytas Ukrainos kariuomenės sunaikintas rusų tankas „T-72B“.
Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime žiniasklaidai teigiama, kad toks karo trofėjus yra puikus pavyzdys, kad vienybė, kovinė dvasia, pasiaukojimas ir mūsų nepertraukiama parama Ukrainai gali atremti net ir gerai ginkluotą priešą[1]. Vis gi, Lietuvoje iš Ukrainos atgabentas tankas pakurstė ne vienybės nuotaikas, tačiau aštrias diskusijas.
Vieni iš tiesų palaiko idėją sostinės centre įkurdinti tanką ir taip miestiečiams ir svečiams parodyti ne tik tai, ką gali vienybė, bet ir tai, kad tokia technika net ir XXI a. vis dar rieda Europos miestų ir miestelių gatvėmis bei kelia siaubą milijonams civilių.
Kita barikadų pusė suskubo priminti ne tokią seną mūsų pačių istoriją ir tai, kad vyresniems lietuviams rusų tankas Vilniuje – tragiškų Sausio 13-osios dienos įvykių priminimas. Akcentuota, kad Sausio 13-osios aukų laidojimo ceremonija prasidėjo būtent Katedros aikštėje, Vilniaus arkikatedroje laikytos ir pamaldos už žuvusiuosius, o dabar čia ir vėl agresoriaus technika.
Nors, tikėtina, kad nemenkai daliai lietuvių tanko klausimas nesukėlė jokių neigiamų arba teigiamų emocijų, o kiti apie tokią „atrakciją“ gal net ir nežinojo, daliai nesantaikos kurstytojų arba Lietuvoje užsilikusių Rusijos Federacijos gerbėjų tankas tapo įtampos skleidimo bei propagandos įrankiu: juk žiniasklaida jau mirga antraštėmis, kad prie tanko dedami raudoni gvazdikai, vykdomos provokacijos, centre būriuojasi asmenys su gana iškalbingais automobilių numeriais – „M0IMIR“ (rus. „mano pasaulis“).
Prie tanko – raudonų gvazdikų palaikymo ritualai Rusijai
Prie ukrainiečių nukauto rusų tanko, pastatyto Katedros aikštėje, jau užfiksuotas ne vienas nemalonus incidentas. Sekmadienį čia kilo muštynės: kilus žodiniam konfliktui dėl padėtų gėlių, nenustatytas asmuo sudavė kumščiu vyrui. Pastarasis pargriuvo. Sekmadienį vakare čia rinkosi būrelis vyrų, kurie ant tanko vėl padėjo raudonų gvazdikų žiedus, degė žvakutes. Dėl šių veiksmų vėl kilo konfliktas, į Katedros aikštę teko važiuoti policijai. Toks pat įvykis fiksuotas ir pirmadienį[2].
Komunikacijos ekspertas Igoris Vasiliauskas tokią sceną užfiksavo pats.
„Ant tanko griaučių ir prieigose primėtyta raudonų gėlių. Matau, kaip privažiuoja baltas BMW (bėmvas). Valst. nr. MOIMIR (iš rusų k. išvertus – „Mano pasaulis“). Išlipa dėdės ir tetos, išsidalina raudonus gvazdikus, vieną degančią žvakutę ir būreliu prie eksponato. Padeda gėles ant tanko likučių. Pastovi. Ir pasišalina… Čia – kas per „apeigos“/simbolinių veiksmų raiškos/komandos – „gėlėmis gerbk“ vykdymas?“, – rašo jis feisbuke.
Įtampos kupiną situaciją prie tanko užfiksavo ir komikas Paulius Ambrazevičius. Jis pasakoja, kad prie tanko buvo net kelios Rusijos šalininkų grupės.
„Dar penkios minutės po šito atvyko visa kokių keturių vyrų delegacija, trys buvo su gėlėmis, vienas – su lazdele (gal norėjo gailestį sukelti?), du spėjo padėti gėles, kol jos buvo per akimirką nuimtos, vyriukai išvaryti, vienas vis dar su gvazdikais, o kitas rankoje vis dar laikė telefoną su nepradėtu Facebook live…“, – teigia P. Ambrazevičius.
Tuo tarpu kiti internautai nesupranta, kaip gi tanko pastatymas Vilniaus Katedros aikštėje prisideda prie pagalbos Ukrainai ir jos žmonėms. Žmonės klausia, kam gi tanką reikėjo atgabenti į šventą Lietuvos vietą:
Tuo tarpu Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus patarėjas Karolis Žukauskas ragina visuomenę atitinkamai reaguoti į tokias provokacijas: pamačius, išmesti ten paliktus gvazdikus, filmuoti ir viešinti Rusiją šlovinančius asmenis.
Sostinės mero patarėjas akcentuoja ir tai, kad gvazdikų akcijos prie skirtingose Europos sostinėse pastatytų tankų taip pat vyko ir Rygoje, Taline, net Berlyne[3].
Skubiai pastatytas Kauno simbolis – nusižiūrėtas nuo Krasnodaro?
Tuo tarpu karštų įvykių netrūksta ir Kaune. Praėjusį penktadienį laikinojoje sostinėje taip pat būta veiksmo. Muravos sankryžoje išdygo veidrodinė miesto simbolio – Kauno Tauro statula. Apie 7 metrų aukščio skulptūros autorius – Tadas Vosylius. Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad projektas jai atsiėjo „vos“ 176 tūkst. eurų iš miesto biudžeto ir yra ypač svarbus, nes Kauno simbolis yra siejamas su jėga, garbe, taurumu[4].
Net egzistuoja legenda, pasakojanti, kad Lietuvos kunigaikščiui vienos medžioklės metu pavyko sumedžioti taurą miško tankumyne Nemuno ir Neries upių santakoje. Žvėris buvo pervertas ragotine ietimi, tačiau medžiotojai tarp tauro ragų pastebėjo kyšantį kryžių. Išsigandę dievų rūstybės lietuviai nusprendė žvėrį paaukoti. Santakoje sukrovė didžiulį ąžuolų laužą ir kaip auką dievams sudegino žvėrį: toje vietoje vėliau buvo pastatyta Kauno pilis.
Vis gi, kultūros ministras Simonas Kairys pastebėjo, kad pastatyta statula turi nemenkai panašumų į projektą statulos, kurią planuojama statyti Rusijoje, Krasnodare.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės patarėjas komunikacijos klausimais ir kandidatas į Kauno miesto tarybą Dainoras Lukas feisbuke irgi pasidalino įrašu, kuriame lyginamas Kaune pastatyta skulptūra ir Krasnodaro miesto projektas. D. Lukas Kauno miesto savivaldybei negaili kritikos ir dėl to, kad instaliacija pastatyta įdomiu laikotarpiu, skubiai, kaip tik prieš rinkimus.
Kritikos šiai Kauno valdžios iniciatyvai negaili ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatė į Kauno miesto savivaldybės tarybą Audronė Jankuvienė.
Tuo tarpu užstoti kūrinio suskubo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovė Rebeka Bruder. Menininkė taip pat pasidalino savo nuomone ir pareiškė, kad feisbuko ekspertai be reikalo sugretino Kauno „Taurą“ su nerealizuotu buliaus projektu Krasnodare.
„Akivaizdu, kad jokių sąsajų ši skulptūra su minimu projektu neturi. Tokia technika, kuomet skulptūrose naudojami suvirinti geometriniai lakštai yra plačiai paplitusi. Savaime suprantama, kad ši istorija tuom nesibaigs. Norisi paklaust ministro: –„O kas, jei tai netiesa? Atsakymo vėl ieškosite socialiniuose tinkluose?“, – retoriškai klausia menininkė[5].
Vis gi, ne visi meno srities ekspertai su tuo sutinka. Kiti pastebi, kad viešosios erdvės kūrinių konkurso komisijoje nebuvo nei vieno nepriklausomo eksperto, o ir komisijos pirmininkas buvo staiga ir menininku tapęs Visvaldas Matijošaitis.
„Digires“ – Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimo centro žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė teigia, kad šis neva miesto simbolis yra tik paminklas tuštybei:
O Igno Vėgėlės štabo narys Dainius Prukauskas akcentuoja, kad herbų pavertimas skulptūromis turi savybę parodyti vietovės nepilnavertiškumą:
Žinoma, dalis internautų pastebi ir sunkiai paneigiamą faktą: norint, Lietuvos paminklų, žinomų ženklų ar net gana įtakingų ir valdančiųjų partijų logotipų bei simbolių atitikmenų Rusijoje surasti nėra sudėtinga:
Šioje istorijoje galima sutikti turbūt tik su tuo: tiek kritika paminklui, tiek V. Matijošaičio pasirinktas laikotarpis miesto simboliui statyti galimai yra rinkiminis koziris. Netrukus paaiškės, kuris iš jų bus laimingas.
