Nuo „velnio lašų“ galima stipriai apsinuodyti
Samanė (kitaip – naminė degtinė, liaudyje – samagonas) – tai Lietuvoje gaminamas spiritinis alkoholinis gėrimas, turintis 40-80% alkoholio tūrio[1]. Tradiciškai jis daromas iš grūdų (rugių arba kviečių), pridedant salyklo. Žinoma, derėtų įsidėmėti, jog tai vis tik pavojingas gėrimas – susigundžius paragauti daugiau samanės lašų galima apsinuodyti.
Samanės pavadinimas atsirado maždaug XVI amžiuje, kuomet buvo apribota naminės degtinės gamyba ir įvesti mokesčiai alkoholiniams gėrimams. Iškart po to šviesą išvydo ir nelegalūs bravorai, kuriuose paslapčia buvo gaminama samanė. Tuo tarpu vystantis pramonei bei tobulėjant gamybos metodams ją gaminti tapo žymiai paprasčiau ir pigiau.
Kokybiška, rugiais kvepianti samanė yra itin mėgstama stipraus alkoholinio gėrimo atmaina; dargi iš jos galima gaminti įvairias trauktines, užpilus ir, išskirtiniais atvejais, naudoti kaip vaistą. Aišku, naminės degtinės gamybos poreikis žymiai išaugo karo bei įvairių draudimų metu, pavyzdžiui, Tarybų Sąjungoje įvesto alkoholio draudimo metais, tačiau paklausa iš esmės visuomet buvo didelė.
Ne paslaptis, kad nors kartas nuo karto yra keliamas klausimas dėl samanės legalizavimo dekriminalizuojant bei pristatant ją pasaulinėje rinkoje, leidimo kol kas neturime (išskyrus ne didesnį nei 1000 litrų kiekį per metus vienam ūkininkui, parduodant naminę degtinę oficialiai įregistruotoje jo kaimo turizmo sodyboje).
Be kita ko, reikėtų pabrėžti ir šio neretai romantizuojamo gėrimo galimą šalutinį poveikį, dėl kurio legalizavimas daliai piliečių, kaip žinia, pasitarnautų kaip kokybės vertinimo matas, būtinas gaminio kontrolei stebėti.
Tačiau yra ir kita šios situacijos pusė: nūdienoje naminės degtinės vartojimas yra prilyginamas didelei žalai ir su sveikata susijusioms komplikacijoms, pabrėžiant gaminimo metu išgaunamą pavojingą cheminį darinį metanolį, dėl kurio mirtino apsinuodijimo galimybė tampa pasiekiama ranka.
Nors pats negeria, tačiau „naminukę“ gamina „savoms reikmėms“
Ironiška, tačiau tokie kasdienybe tapę „spalvingi“ pasiteisinimai tampa čiuptuvu, už kurio užsikabinę policijos pareigūnai bene iš karto demaskuoja „naminukės“ gamintojus – kontroversiškų melagysčių virtuozus – aiškinančius, kad pastarąją gamino savo reikmėms. Kita vertus, šiai minčiai „antrinantis“ teiginys dažnai liudija ką kita: galiausiai paaiškėja, jog gėrimo jis nė nebuvo ragavęs – pats negeria (abstinentas). Ir tokių istorijų yra begalė.
Nepaisant to, kokiu tikslu gaminama samanė, įstatymas už neteisėtą naminių stiprių alkoholinių gėrimų gaminimą, laikymą ir gabenimą numato baudžiamąją atsakomybę: dažnai yra paskiriama kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, gresia viešieji darbai, bauda ar laisvės atėmimas iki dvejų metų (jei naminės degtinės kiekis didesnis, tada ilgiau).
Be kita ko, nereikia pamiršti ir kraupaus šešiomis mirtimis bei vienu smarkiu apsinuodijimu dėl surogatų vartojimo pasibaigusio įvykio Kaune: pasirodo, jog daugiau nei 10 metų mieste slapta buvo pardavinėjama naminė degtinė, dėl kurios mirtinai nukentėjo daug žmonių – pirkėjų, kurių didžiąją dalį sudarė nuolatiniai prekeivės klientai[2]. Aišku, ši neramumais garsėjanti vieta itin dažnai sulaukdavo kaimynų ir seniūnijos skundų, tačiau iki šio karto prekeivei pavykdavo spėti sunaikinti visus įkalčius.
Tarp kitko, galbūt nederėtų visų stipriųjų gėrimų nurašyti „gyvybes šienaujantiems“ preparatams – saikingai vartojant licencijuotą alkoholinį gaminį tokių padarinių išvengsime – tačiau tikėtina, kad naujų „tradicijų“, nesisiejančių su kokybe kaip prioritetu, diegimas, neapsieis be fizinių padarinių ir reikalų su teisėsaugos institucijomis.
Tiesa ta, kad žmonės retai prisipažįsta gėrę nelegalius gėrimus. Kitaip sakant, nemaža dalis Lietuvos gyventojų toleruoja šešėlinę prekybą (cigaretes, alkoholį ir pan.). Ir nors žinome, jog jų stiprumas yra sunkiai prognozuojamas (arba neprognozuojamas visai), šiam reiškiniui esame apatiški.
Viešojoje erdvėje vis pasirodo diskusijų apie naminės degtinės gamybos legalizavimą, tačiau, kaip matome, vieningo atsakymo nėra ir, turbūt, niekada nebus. Žinoma, tai yra vienas iš būdų pademonstruoti valstybės jėgą, stiprinant reguliacines priemones žmonių elgesio atžvilgiu ir naudojant atitinkamą (griežto) šablono kurpalį. (Galime pažvelgti į savo gyvenimus ir pamatysime, kad ji reguliuoja ekonominę, politinę, religinę veiklą ir privačius šeimos santykius – juk be valdžios leidimo nesukurtume verslo, neįsteigtume ir jokios bendruomenės).
Kita vertus, jeigu aš verdu „naminukę“ savo reikmėms ir niekam jos nepardavinėju, tai turėtų būti mano asmeninis reikalas, nepriklausantis nuo valdžios kompetencijos, argi ne? Be to, ar legalizuodami samanę iš tikrųjų išleisime džiną iš butelio, jaukiantį blaivybės įžadus „priėmusią“ tautą, vartojančią alų bei vyną bačkomis, kurias galima įsigyti bet kurioje parduotuvėje?
Taigi, manyčiau, vertėtų pakalbėti apie kiek kitokią su alkoholizmo mažinimu susijusią (veiksmingą) metodiką, kurios turėtų imtis valdžia, mat naminės degtinės legalizavimas iš esmės būtų tik lašas alkoholizmo jūroje.
Latvijoje stiprūs gėrimai gaminami legaliai
Kaimyninėje šalyje Latvijoje perkami įvairūs žemės sklypai bei sodybos, naudojamos rekreaciniais tikslais, ir dažnu atveju tai tampa turizmo įmonėmis arba naminės degtinės gamybos vietomis su ekskursijomis bei degustacijomis, mat daugiau nei 10 metų tokia veikla čia legalizuota: šalies ūkininkai gali legaliai pasigaminti stipriųjų gėrimų iš vaisių, uogų, taip pat medaus, ruginių miltų ir cukraus. Žinoma, naminės degtinės gamyba nėra pigi, tačiau šalies turizmo industrijai šlakelis „nacionalinio paveldo“ atneša išties didelę naudą.
Visgi Lietuva, kaip žinia, iš kaimynų mokytis neskuba; tuo tarpu kitų šalių žolininkės neretai savo vaistiniams preparatams gaminti naudoja naminę degtinę, kurią Latvijoje perka parduotuvėse, o Lietuvoje – iš „vietinės reikšmės“ šaltinių.
Daugelyje ES šalių, tokių kaip Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje ir kitose, leidžiama užsiimti smulkiąja alkoholinių gėrimų gamyba[3]. Kita vertus, naminė degtindarystė kaip saugotina kulinarinio paveldo dalis bei eksponuota kultūros vertybė, mano manymu, nėra jau tokia blogybė; blogybe galima vadinti apsimetinėjimą, kad alkoholio vartojimas kaip perdėm dažnas reiškinys neegzistuoja.
Turime pripažinti, jog valstybės biudžetas dėl nelegalios veiklos negauna pajamų dėl nesumokamo akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio; tuo tarpu lėšos, gautos pakeitus Alkoholio kontrolės įstatymo projektą, galėtų būti panaudojamos antialkoholinės propagandos didinimui.
