Nenatūraliai pakeisti eukaliptai daro didelę žalą gamtai
Atogrąžų miškai visame pasaulyje padeda reguliuoti klimatą, palaikydami vidutinę temperatūrą ir kritulių kiekį. Kvėpuodami medžiai pasiima anglies dioksidą, o išskiria deguonį. Genetiškai modifikuoti medžiai yra sukurti taip, kad turi svetimą DNR, t. y., tam tikras nenatūralias tokiam augalui savybes. Jie gali geriau toleruoti pesticidus, būti atsparesni parazitams, ligoms, greičiau augti ir keisti aplinkos ekosistemą.
„Washington Post“ praneša,[1] jog Brazilija prieš septynerius metus komerciniam augimui patvirtino biotechnologijų bendrovės „FuturaGene“ sukurtą genetiškai modifikuotą eukaliptą. Tai tapo pirmuoju genų inžinerijos būdu sukurtu ir komerciniam naudojimui patvirtintu medžiu visose JAV.
Amazonės atogrąžų miškai gamina beveik ketvirtadalį pasaulio deguonies, tačiau genetiškai modifikuoti augalai vis labiau spaudžia tokius miškus į kampą,[2] ypač dėl eukaliptų auginimo. Šie genetiškai modifikuoti eukaliptai labai jautrūs ugniai. Iš tiesų eukaliptai ir taip kasmet atsakingi už įvairiuose regionuose sukeltus gaisrus. Augalas tokiu būdu sugeba išbarstyti savo sėklas didžiuliu atstumu.
Genetiškai modifikuoti augalai kelia dar didesnį pavojų natūralioms gamtos ekosistemoms, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Vien Amazonėje gyvena apie 350 vietinių ir etninių grupių, kurios yra priklausomos nuo žemės ūkio, gamtos ir tradicijų, o genetiškai modifikuota augmenija viską keičia.
Dėl genetiškai modifikuotų miškų Brazilijoje susiduriama su ekologinėmis problemomis
Brazilijoje, kur kiekviename šalies regione yra didžiulė augalų ir gyvūnų įvairovė, tokia gamta pradėjo domėtis kai kurios kompanijos ir mokslininkai. Gavus palaikymą iš vyriausybės, pradėta reikalauti įkurti egzotines medienos monokultūras celiuliozės ir medienos eksportui. Ši praktika pavadinta „miškų atkūrimu“. Tačiau toks pavadinimas toli gražu nėra teisingas, nes miškai apima įvairias ir vieną nuo kitos priklausančias ekosistemas. T. y., į tai įeina gyvūnų, augalų, grybų ir kiti biotiniai ir abiotiniai veiksniai.
Miškai taip pat atsakingi už hidrologinių ciklų susidarymą ir atkūrimą, o tai turi reikšmingą veiksnį atogrąžų vietovėse, kur dirvožemiui reikalinga augmenija, kad galėtų kaupti ir išsaugoti vandens atsargas. Didelės teritorijos monokultūrinių augalų yra ne miškai, o monokultūros,[3] kurios skatina vadinamąsias „žaliąsias dykynes“.
Žiūrint iš socialinės, aplinkos ir kultūros perspektyvos, toks medžių monokultūros modelis yra kenkėjiškas šalies gyventojams ir teritorijai. Dėl besiplečiančios monokultūrinių augalų ūkininkystės, Brazilijoje žmonės vis labiau išvaromi gyventi į miestus.
Įsiveržimas į kaimo žmonių valdas suardo svarbias vietines gamybos sistemas ir naikina maisto gamybą, todėl rizikuojama per mažu maisto aprūpinimu. Toks monokultūrinių augalų ūkis iš esmės ne tik sterilizuoja dirvožemį, bet ir griauna istoriją be jokios deramos kompensacijos.
Nesukuriama darbo vietų, išeikvojami vandens šaltiniai, naudojami didžiuliai kiekiai įvairiausių pesticidų, plinta naujos augalų ligos, vietiniai žmonės vis labiau kenčia dėl apsigimimų. Tai skaudi šalies istorija, kuri pirmiausia labiausiai paveikė moteris, vaikus ir vyresnio amžiaus žmones. Dėl genetiškai modifikuotų eukaliptų pavojus gamtai kyla žymiai greičiau, nes jie auga taip greitai, kad medžiai kertami jau po trejų metų.
Brazilija buvo pirmoji šalis lotynų Amerikoje kuri panaikino[4] genų inžinerijos reguliavimą. Šio žingsnio pasiekė viena didžiausių eukaliptų plantacijas auginančių kompanijų – „Suzano“. Taigi, su eukaliptu buvo atlikta tam tikra genetinė modifikacija, dėl kurios jis pradėjo žymiai greičiau augti. Toks naujas genų inžinerijos reglamentavimas įvyko dėl kompanijų interesų, tačiau visiškai nepaisant šios technologijos aplinkosaugos, socialinio bei ekonominio poveikio. Tokių didelio našumo genetiškai pakeistų medžių įvedimas toliau gali padėti plėtoti monokultūras Brazilijoje.
Eukaliptų monokultūros pagal naują apibrėžtį laikomos miškais
Verta paminėti, kad Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) eukaliptų monokultūras laiko[5] miškais. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija propagavo tarptautinį miškų apibrėžimą, kuris tenkino medienos kompanijas. Taigi, mišką galima vadinti tik vienos rūšies „medžių krūva“, neatsižvelgti į biologinę įvairovę ar su ja susijusias ekologines sistemas.
Tai atveria kelią didelio masto monokultūroms – net ir genetiškai modifikuotoms. Ir jas galima sėkmingai laikyti miškais. Paradoksalu, jog šios organizacijos misija, kuriai ji buvo sukurta – padėti panaikinti badą, maisto išmetimo problemą ir nepakankamą mityba, tačiau tai yra pagrindiniai padariniai, kuriuos sukelia tokio dydžio monokultūrinių augalų auginimas.
Dar viena organizacija, kuri buvo įkurta[6] 1993 m., yra pavadinta „Forest Stewardship Council“ (FSC). Ji buvo sukurta kaip atsakas į susirūpinimą dėl masinio miškų kirtimo. Ši organizacija apibrėžia, kas yra „gera“ miškotvarka.
Iš pradžių į tai įėjo tinkamas miškų kirtimo pramoninis valdymas, paskui prisidėjo plantacijų sertifikavimas. Trumpai tariant, buvo siekiama, kad plantacijos būtų tinkamos aplinkai, socialiniai naudai ir būtų užtikrinti teigiami pokyčiai gyventojams , įskaitant ekonomines perspektyvas.
Tačiau ši organizacija taip pat skatina monokultūras, išduoda plantacijų sertifikatus. O po šia priedanga slepiasi kompanijos, kurios save pristato kaip ekologiškai ir socialiai atsakingas, kas iš esmės klaidina vartotojus. Toks sertifikatas slepia faktą, kad eukaliptų monokultūros, kurios vietinę augmeniją pakeičia plantacijomis, naikina bendruomenes, gamtą ir biologinę įvairovę. Pavyzdžiui, Čilėje čiabuviai gyvena labai skurdžiai, vyriausybė jiems siūlo finansines paskatas auginant miškus, o ne maistą.
Indonezija kasmet praranda didžiulius kiekius atogrąžų miškų. Situacija gerėja, bet skaičiai[7] vis tiek kelia nerimą. Prarandama apie 2,5 milijonų hektarų per metus. Juk tai – kaip 5 milijonai futbolo stadionų. Didžiausia grėsmė šiems miškams yra palmių aliejaus pramonė, dėl kurios per ateinančius 10 metų prognozuojama, kad išnyks raudonieji orangutangai. Apskritai yra skaičiuojama, kad dėl masinio miškų kirtimo šiuo metu ant išnykimo ribos yra tūkstančiai gyvūnų.
Pasaulinėje Maisto Programa (angl. World Food Program) teigia,[8] jog pasaulyje yra užtektinai maisto, kad išmaitintų visus, o didžiausia problema yra susijusi su maisto išmetimu. Įgyvendinus tinkamas maisto saugumo programas būtų bandoma sumažinti išmetamo maisto kiekį. Šiai dienai genetinės inžinerijos pasekmės aptarinėjamos gana menkai, labiausiai piešiamas privalumas – siekis išmaitinti pasaulį. Tačiau koks bus ilgalaikis poveikis mūsų ekosistemoms, atsakyti yra sunku.
