Vokietijoje AfD pasiekė rekordinį rezultatą ir įsitvirtina kaip stipri opozicinė jėga
Pastarųjų savaičių rinkimai Europoje rodo aiškų politinį poslinkį, o vienas ryškiausių signalų ateina iš Vokietijos. Reino-Pfalco žemės rinkimuose AfD pasiekė geriausią rezultatą savo istorijoje vakarų Vokietijoje. Pagal prognozes partija surinko apie 20 procentų balsų ir tapo trečia stipriausia politine jėga.
Šis rezultatas išsiskiria bendrame kontekste, nes dauguma valdančiųjų partijų patyrė nuostolių. Socialdemokratai prarado reikšmingą dalį rinkėjų ir smuko į antrą vietą, o jų ilgametis dominavimas regione baigėsi. Tuo metu krikščionys demokratai išlaikė pirmą vietą ir turi geriausias pozicijas formuoti naują valdžią.
AfD šuolis buvo didžiausias tarp visų partijų. Partija padidino savo palaikymą daugiau nei dešimčia procentinių punktų, o tai rodo ne pavienį svyravimą, o aiškų rinkėjų persiskirstymą. Tai taip pat leidžia AfD vis tvirčiau įsitvirtinti kaip pagrindinė opozicinė jėga.
Partijos lyderė Alice Weidel po rezultatų akcentavo šį vaidmenį. Ji pareiškė, kad AfD sieks „puikiai dirbti opozicijoje“ ir stiprinti savo pozicijas nacionaliniu lygmeniu. Tai rodo, kad partija orientuojasi į ilgalaikį augimą, o ne tik vienkartinius rinkimų šuolius.
Prancūzijoje ir Danijoje matomos skirtingos, bet panašia kryptimi judančios tendencijos
Panašūs procesai vyksta ir kitose Europos valstybėse, nors jų formos skiriasi. Prancūzijoje Marine Le Pen stovykla savivaldos rinkimuose sustiprino savo pozicijas mažesniuose miestuose. Partija sustiprino savo pozicijas keliuose miestuose ir savivaldybėse.
Vis dėlto didžiuosiuose miestuose proveržio pasiekti nepavyko. Marselyje, Tulone ir Nime partijos kandidatai pralaimėjo antruose turuose, nepaisant stiprių rezultatų pirmame etape. Tai rodo, kad palaikymas išlieka nevienodas, tačiau bendras augimas regionuose yra akivaizdus.
Partijos vadovas Jordan Bardella šiuos rezultatus įvardijo kaip „istorinį proveržį“. Nors politiniai oponentai išlaiko vadinamąjį blokavimo modelį didžiuosiuose miestuose, mažesnėse savivaldybėse šis mechanizmas veikia vis silpniau.
Danijoje situacija dar kitokia. Dešiniųjų blokas išlaiko reikšmingą bendrą palaikymą, tačiau yra susiskaldęs į kelias partijas. Apklausos rodo, kad nė viena iš jų atskirai neišsiveržia į priekį, tačiau bendrai jos sudaro didelę politinę jėgą. Tai rodo, kad net ir fragmentuotoje sistemoje dešinė išlieka konkurencinga.
Jungtinėje Karalystėje rinkimų rezultatų dar nėra, tačiau apklausos rodo panašią kryptį. Matomas augantis palaikymas dešiniosioms politinėms jėgoms, tokioms kaip „Reform“ ir „Restore“. Tai rodo, kad dalis rinkėjų vis dažniau atsigręžia į alternatyvias politines jėgas.
Šios tendencijos dar nėra patvirtintos realiais rinkimais, tačiau jos laikomos svarbiu politiniu indikatoriumi. Apklausų dinamika rodo, kad dešinės krypties partijos įgauna vis daugiau dėmesio ir gali turėti didesnį vaidmenį ateityje. Tai papildo bendrą Europos politinių nuotaikų vaizdą: piliečiai yra pasiruošę naujoms politinėms jėgoms, kurios akcentuoja tradicines vertybes ir siekia geresnių sąlygų šalyje, nesusitelkia ties Briuselio norais.
Politinį poslinkį lemia ekonominis spaudimas, migracija ir nusivylimas valdžia
Analitikai šį poslinkį sieja su keliais tarpusavyje susijusiais veiksniais. Pastaraisiais metais Europoje išaugo pragyvenimo kaštai, energijos kainos ir bendras ekonominis spaudimas. Tai daro tiesioginę įtaką rinkėjų nuotaikoms.
Migracijos klausimas išlieka vienu svarbiausių politinių veiksnių. Daugelyje šalių stiprėja reikalavimai griežtinti kontrolę ir mažinti nelegalią migraciją. Ši tema ypač stipriai mobilizuoja rinkėjus ir tampa centrine dešiniųjų partijų darbotvarkėje.
Tuo pačiu matomas ir bendras nusivylimas tradicinėmis partijomis. Finansų krizės, pandemijos ir karo Ukrainoje pasekmės prisidėjo prie nepasitikėjimo politiniu elitu. Tai skatina rinkėjus ieškoti alternatyvų ir labiau rizikuoti savo pasirinkimuose.
Šiame kontekste dešiniosios partijos geba pasiūlyti aiškesnes ir paprastesnes žinutes. Dėl to jos vis dažniau perima iniciatyvą politinėje darbotvarkėje. Tai rodo, kad Europos politinis žemėlapis keičiasi ne trumpam, o ilgesniam laikotarpiui.
