Vokietija žengia link šauktinių modelio: jei savanorių nepakaks, rinksis atsitiktiniu būdu
Vokietijos valdančiosios partijos po mėnesių ginčų susitarė dėl naujo karinės tarnybos modelio, kurio tikslas – greitai išplėsti Bundesvero gretas ir sukurti „stipriausią konvencinę armiją Europoje“. Nuo kitų metų visiems aštuoniolikmečiams vyrams bus išsiųsta privaloma anketa dėl tinkamumo tarnybai, o moterims – savanoriška. Nuo 2027 metų vyrams numatyta privaloma medicininė patikra. Jeigu savanorių skaičius nesieks tikslų, Bundestagas galės įjungti poreikiu grįstą šaukimą, remiantis atsitiktine atranka pagal medicininį tinkamumo įvertinimą[1].
Gynybos ministras Borisas Pistorius ramino visuomenę: „Nepaisant naujo karinės tarnybos plano, nėra jokio pagrindo nerimui, jokios priežasties baimei. Kuo labiau mūsų ginkluotosios pajėgos bus pajėgios atgrasymui ir gynybai, per ginkluotę, per rengimą ir per personalą, tuo mažesnė tikimybė, kad apskritai tapsime konflikto šalimi.“
Vokietijos kariuomenėje dabar yra apie 182 tūkst. karių. Planas numato padidinti skaičių 20 tūkst. per artimiausius metus, o per dešimtmetį – iki 255–260 tūkst., papildomai remiantis maždaug 200 tūkst. rezervistų tinklu.
Vis dėlto jaunimo nuotaikos po tokių žinių nevienareikšmės. Septyniolikmetis iš Berlyno Jimi per protestą prie Bundestago sakė: „Aš nenoriu eiti į karą, nes nenoriu mirti arba nenoriu, kad į mane šaudytų. Aš taip pat nenoriu šaudyti į žmones.“
Kitas jaunas šauktinis Džeisonas, 21-erių, kuris šiemet įstojo į Bundesverą, aiškino: „Norėjau prisidėti prie taikos gynimo, prie demokratijos gynimo, jei nutiktų blogiausia.“ Jo teigimu, tokia tarnyba yra ir atgrasymo dalis: „Kad potencialūs priešai net nepagalvotų apie puolimą.“[2]
Politiniu lygmeniu susitarimas apima aiškius asmenų komplektavimo tikslus ir mechanizmą, kaip juos pasiekti, jei savanorystė strigtų. Šiuo kursu Vokietija iš esmės grįžta prie šauktinių sistemos logikos – jei savanoriai neateis, diskusijų nebeliks, bus tik šaukimas. Šią kryptį sustiprina ir karinės pramonės lyderių vertinimai: pagal dabartinę rengimosi logiką „iki 2029-ųjų turime būti pasirengę“.
Belgija masiškai kviečia 17-mečius savanoriauti ir žada atlyginimą bei socialines garantijas
Belgijoje visiems 17-mečiams išsiųstas raštiškas kvietimas registruotis vienerių metų savanoriškai tarnybai. Laiškas pradedamas taip: „Sveikiname. Kitais metais jums sukaks 18. Tai svarbi riba ir metas rinktis savo ateitį. Gynybos ministerija jums siūlo unikalią galimybę, savanoriškos Karinės tarnybos metus.“
Jaunuoliams žadama apie 2 000 eurų per mėnesį, maisto kuponai, kompensuojamos medicininės išlaidos, nemokamas viešasis transportas į darbą ir atgal. Po 10 savaičių bazinio rengimo ir 1–3 savaičių specialiojo mokymo (priklausomai nuo pareigybės) jaunuoliai pradėtų tarnybą daliniuose, „dalyvaudami pratybose ir operacijose“[3].
Gynybos ministerija pabrėžia šios programos prasmę: tai „unikali galimybė tobulėti asmeniškai ir profesionaliai, susirasti draugų visam gyvenimui ir įgyti darbo patirties“, o kartu „aktyvus indėlis į šalies ateitį tarptautiniame kontekste, kuriame turime būti pasiruošę ir pasiryžę veikti“.
Tačiau Flandrijos jaunimo tarybos pirmininkė Anna Roos pastebi, kad kvietimo retorika gali neveikti taip, kaip tikimasi: „Nors jaunimo ekspertai buvo konsultuoti, laiškas parašytas gana sausai. Jame mažai informacijos. Jei tai būtų VDAB darbo skelbimas, vargu ar sulauktų daug kandidatų. Metai gyvenimo yra ilgas laikas, ypač kai tau 18.“
Informacinės sesijos suplanuotos nuo lapkričio 22 iki gruodžio 7 dienos, tačiau „po vieną sesiją kiekvienoje provincijoje, kai išsiųsta 149 tūkst. laiškų“ – ir tai kelia klausimų dėl praktikos. Ministerija tikisi apie 1 500 paraiškų, bet realiai pradėti galėtų 500 jaunuolių: 375 sausumoje, 75 oro pajėgose ir 50 laivyne. Jaunimo tarybos požiūriu, „gynyba yra kolektyvinio draudimo forma“, bet daugelis 18–26 metų jau yra pasirinkę studijas ar darbus, todėl „rezervisto kelias jiems patrauklesnis“.
Belgijos žingsnį papildo platesnė europinė tendencija. Lenkijoje jau keli metai jaunuoliai mokomi civilinės saugos ir atpažinti pavojaus signalus, rengiamos bazinės atsparumo pamokos ir mobilizacijos pratybos mokyklose. Visa tai kuria naują, karo meto realijoms pritaikytą pilietinio pasirengimo modelį.
Europoje civiliai tampa gynybos dalimi: Austrija svarsto ilginti tarnybą
Austrijoje gynybos ministrė Klaudia Tanner sudarė 23 ekspertų komisiją, kuri iki metų pabaigos turi pateikti tris reformos variantus dėl privalomosios tarnybos, civilinės tarnybos ir rezervo. Kryptis aiški: dauguma komisijos narių pritaria tarnybos pratęsimui. Pirmas variantas – prie dabar galiojančių šešių mėnesių pridėti dar keturis privalomosios karinės parengties mėnesius intervalais[4].
Antras – aštuoni mėnesiai privalomos tarnybos ir dar du mėnesiai rengimo. Trečias dar derinamas, bet aptariamas modelis „keturi mėnesiai plius šeši mėnesiai rengimo“. Ilgėjant karinei tarnybai automatiškai pailgėtų ir alternatyvioji civilinė tarnyba – nuo devynių iki dvylikos mėnesių. Ministerija kol kas komentarų vengia: „Parengti variantai vis dar rengimo stadijoje.“
Ši diskusija Austrijoje tęsiasi bendrame europiniame kontekste, kuriame politikai kalba apie „atsparumą“, pramonė – apie „didelę paklausą“, o visuomenė – apie realią grėsmę ir kainą. Vieni mato pareigą ir atgrasymą, kiti – asmeninę laisvę ir rizikas. Todėl skamba ir skirtingos piliečių nuostatos. Jaunuolis, nenorintis į kariuomenę, sako: „Ataka prieš Vokietiją yra mažai tikėtinas, abstraktus scenarijus, kurį vyriausybė naudoja, kad įteisintų milijonų jaunų žmonių teisės pasirinkti, ką jie turėtų daryti, atėmimą.“ Tuo tarpu savanoris aiškina, kad „grąžina skolą visuomenei“ ir tiki kariuomenės atgrasymo galia.
Šiandienos Europa, išgyvenanti karo už sienų laiką, formuoja naują pilietinės gynybos sutartį: jei savanorystės nepakanka, valstybės pereina prie šaukimo, jei civilinė parengtis trapi – ją stiprina mokyklos, savivaldybės ir rezervas. Kritiškai vertinant Briuselio sprendimus ir ginant valstybių suverenitetą, svarbiausia išlaikyti du principus: teisingą atgrasymo balansą ir pagarbą piliečio pasirinkimui.
Ar tai pavyks padaryti neperžengiant ribos tarp gerai organizuotos gynybos ir prievartinio mobilizavimo, priklausys nuo to, kaip atvirai valdžia kalbės apie tikslus, kainą ir ribas, o taip pat – kiek atsakomybės prisiims patys politikai, kurie šiandien nori, kad rytoj uniformas vėl vilkėtų vis jaunesni.
