Pasaulio vandens problemos „sprendžiamos“ atimant paskutinį kąsnį iš nepasiturinčiųjų
Yra puikus vynas, o dabar siūlomas ir puikus vanduo – ši kategorija plečiasi visame pasaulyje. Tarp kitko, net ir tokiose šalyse kaip Indija, kuriose vandens labai trūksta[1].
Musoninės liūtys pagaliau baigėsi ir potvyniai, užtvėrę vienintelį gruntinį kelią, atsitraukė tiek, kad sunkvežimis galėtų įveikti Himalajų kalnų papėdes, vykdamas iki ten esančio šaltinio. Supratote teisingai: gėlavandenis nektaras gaunamas tik iš vulkaninių uolienų, ledkalnių, nukritusių nuo tirpstančių ledynų Norvegijoje arba rytinio rūko lašelių Tasmanijoje. Niekinis niuansėlis: tai nėra paprastas vanduo; jis keliauja šimtus kilometrų iki prabangių Indijos viešbučių, restoranų ir turtingiausių šeimų, kurios už butelį moka apie 6 JAV dolerius, t. y. maždaug vienos dienos Indijos darbininko darbo užmokestį.
Milijonai žmonių visame pasaulyje neturi švaraus vandens, nors Jungtinės Tautos daugiau nei prieš dešimtmetį vandenį pripažino pagrindine žmogaus teise. Net ir tuo metu, kai didžiuliai karščiai išdžiovina vis daugiau vandeningųjų sluoksnių bei šulinių, ir dar daugiau žmonių kenčia nuo troškulio, prabangus vanduo, deja, veržiasi į populiarumo aukštumas tarp didžiausių pasaulio snobų.
Šaltinis, kurį „Veen“ (didžiausia Indijos maisto prekių parduotuvė JK) daugiau nei prieš dešimtmetį nusipirko iš ankstesnio savininko, saugomas po devyniais užraktais. Nepaisant to, jog verslas pandemijos metu žingsnį kiek sulėtino, bendrovė kiekvieną mėnesį į Indiją eksportuoja apie 20 000 dėžių (arba 240 000 butelių) vandens. (Turtingiausi iš turtingiausių perka tiek daug, kad tikriausiai jame maudosi.)
Prognozuojama, jog ateinančiais metais aukščiausios kokybės vandens paklausa visame pasaulyje dar labiau išaugs. Paradoksas, tačiau ten, kur gyvena daugybė vargstančių šeimų – didžiojoje Indijos dalyje – vanduo savivaldybės vamzdynais atkeliauja tik kartą per dieną. Kadangi trūksta vandens vaikams maudyti ar drabužiams skalbti, tenka gyventi purve.
Elektros gamybai Lietuvoje iškertamų miškų plotai dvigubai didesni už Amsterdamą
Ekspertai, diskutuodami apie elektromobilių plėtrą Lietuvoje, nesusimąsto: jei visi automobiliai būtų elektriniai, ir jei, pavyzdžiui, įstrigtume keturių valandų spūstyje milžiniškos sniego audros metus, baterijos greičiausiai visiškai išsikrautų. Lediniame automobilyje praleisti visą naktį – iššūkis, ir visai ne menkas. Žinoma, galime mėginti iškviesti greitąją pagalbą, bet jie negalės atvykti padėti, nes, pagal naująsias (jaukinamąsias) taisykles, tikriausiai kiekvienas policijos automobilis taipogi bus varomas elektra. Tai, savaime aišku, reikštų, kad kelius užkimš tūkstančiai automobilių ir niekas negalės pajudėti į priekį. Kaipgi įkraunamos baterijos stovint vidury laukų? Ar tikrai reikia taip skubėti, kol visa infrastruktūra neparuošta?
Idėja skamba beveik taip pat painiai, nerealiai bei utopiškai, kaip ir Lietuvos pušys, neva sergančios pušų gripu, dėl ko jas visas esą reikia kirsti[2]. Susivokti nepadeda ir masiškai nykstantys šalies miškai, kuriems ne per seniausiai buvo skiriamos milijardinės subsidijos už jų deginimą.
Dabar žinoma, kad kiekvienais metais Lietuvoje iškertamų miškų plotai yra maždaug dvigubai didesni už Amsterdamą. Iš tiesų Nyderlandai prieš kelis metus nusipirko apie šimtą milijonų granulių, kurios pagal tvarumo sertifikatus yra neišvengiamas šalutinis miško ūkio produktas. Aklais tuo metu save vadino kritikai ar ne, tačiau per pastaruosius penkerius metus miškų kirtimas Baltijos šalyse bei Skandinavijoje išaugo eksponentiškai[3].
Daroma nusikalstama veikla manipuliuojant įstatymais
Pasiektas įžūlumo dugnas, Valstybinei miškų urėdijai šluojant didžiausią šalies turtą – miškingas vietoves kartu su nacionaliniais medžiais ąžuolais, staiga tapusiais bedūšais. Remiantis brutaliais veiksmai, aiškėja, jog Aplinkos ministerijai šis piktdžiugiškas procesas prilygsta sėkmės istorijai; dargi gali būti, kad čia pat, panosėje, turime didžiausius tikrųjų valstybės interesų naikintojus, atspindinčius iškreiptą Lietuvos veidą: kas genderinį verslą suka, kas narkotikus „pramušinėja“, kas naikina miškus, kas parsiduoda, kas nuleidžia rankas ir pasiduoda…
Pavyzdžiui, Silvestica Green Forest Lithuania UAB (stambaus švedų kapitalo įmonė, neturinti nuolatinių darbuotojų Lietuvoje), kuri prieš mėnesį kėsinosi iškirsti griežtai saugomą mišką Šimonių girioje, prabilo apie būsimus savo planus šioje saugomoje Natura 2000 teritorijoje, kur jie yra įsigiję 230 ha miško[4]. Tolimesnis siekis?
Artimiausiu metu pastaroji ketina iškirsti 13 ha miško. Visgi, kaip tokia atsakinga įmonė, kuri, regis, visai neseniai „papildomai“ ėmėsi saugoti gamtiniu požiūriu vertingiausius miškus, jau po poros metų, 2023 m., pasiryžo kirsti europinės svarbos Vakarų taigos buveinės teritorijas, – argi vietovė pasirodė nepakankamai gamtiškai vertinga?
Kaip ten bebūtų, stambūs investuotojai (ir plastikinės politinės skaistyklos darbuotojai) finansinės grąžos akivaizdžiai tikisi ne iš gamtos saugojimo, o iš ekosistemų griovimo medienai gaminti.
Galiausiai iškyla dar daugiau klausimų: kurie sprendimai gali būti traktuojami kaip darbas Lietuvos valstybės labui? Narkotikai, bendri tualetai, 72 lytys su vienaragiu priešakyje? (Jei tai) išprusę žmonės, mažų mažiausiai, jie turėtų būti taktiški ir nesipūsti kaip muilo burbulai – tokie gi greitai sprogsta, – išvirsta kaip dabartiniai Ąžuolai.
