Elektros kainos Europoje svyruoja kelis kartus priklausomai nuo miesto
Elektros ir gamtinių dujų kainos Europoje išlieka labai nevienodos, o skirtumai tarp šalių ir miestų 2026 metų pradžioje tebėra ryškūs. Nors po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais energijos kainos buvo šoktelėjusios, maždaug po metų jos stabilizavosi, tačiau, remiantis Namų ūkių energijos kainų indeksu (HEPI), iki šiol išlieka aukštesnės nei prieš krizę.[1]
Eurostato duomenimis, elektra, dujos ir kiti energijos ištekliai vidutiniškai sudaro apie 4,6 proc. visų namų ūkių išlaidų Europos Sąjungoje. Mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams ši dalis dažnai yra gerokai didesnė, todėl kainų skirtumai tarp valstybių turi tiesioginę įtaką gyvenimo lygiui.
Nuo 2026 metų sausio 2 dienos galutinė elektros kaina namų ūkiams Europoje svyravo nuo 8,8 euro cento už kilovatvalandę Kyjive iki 38,5 euro cento Berne. Europos Sąjungos vidurkis tuo metu siekė 25,8 euro cento už kilovatvalandę.
Tarp brangiausių miestų atsidūrė Berlynas (38,4), Briuselis (36,5), Dublinas (36,5), Londonas (36,4) ir Praha (36,4). Tuo metu pigiausia elektra, be Kyjivo, buvo Budapešte (9,6), Podgoricoje (11,1) ir Belgrade (11,6).
HEPI duomenys rodo, kad Centrinės ir Rytų Europos sostinėse elektros kainos dažniausiai yra mažesnės nei Vakarų Europoje, išskyrus Prahą. Tuo pat metu didžiausių Europos ekonomikų sostinėse elektros kainos reguliariai viršija ES vidurkį.
Kainų skirtumus lemia energetikos struktūra, mokesčiai ir rinkos ypatumai
Ekspertai kainų skirtumus aiškina skirtingais nacionaliniais veiksniais. HEPI atstovai nurodo, kad svarbų vaidmenį vaidina energijos gamybos struktūra, pavyzdžiui, priklausomybė nuo gamtinių dujų ar atsinaujinančių išteklių, taip pat tiekėjų pirkimo strategijos, kainodara ir kryžminis subsidijavimas.
Didelę įtaką turi ir mokesčiai bei skirstymo kaštai. Kai kuriais atvejais būtent jie lemia, kodėl miestai smarkiai išsiskiria kainų reitinguose. Vokietijos sostinė Berlynas laikomas vienu iš pavyzdžių, kur galutinę kainą reikšmingai padidina papildomi kaštai.
Vertinant kainas pagal perkamosios galios standartą (PPS), miestų reitingai smarkiai pasikeičia. Šis metodas leidžia palyginti kainas atsižvelgiant į bendrą kainų lygį ir pajamas, todėl laikomas tikslesniu rodikliu realiai namų ūkių naštai įvertinti.
Pagal PPS elektros kainos svyravo nuo 10,9 Osle iki 49 Bukarešte. Bernas, kuris nominaliomis kainomis buvo brangiausias, PPS reitinge nukrito į 23 vietą. Liuksemburgas smuktelėjo iš 17 į 26 vietą, o Bukareštas pakilo iš 11 vietos pagal eurus į pirmą vietą pagal PPS. Ryga iš 14 vietos pakilo į penktą.
Šie pokyčiai rodo, kad nors Rytų Europos sostinėse elektros kainos nominaliai mažesnės, dėl silpnesnės perkamosios galios jos tampa didesne finansine našta gyventojams. Tuo metu Vakarų ir Šiaurės Europos miestai, kurie atrodo brangūs pagal eurus, pagal PPS dažnai tampa santykinai prieinamesni.
Gamtinių dujų kainose išsiskiria Stokholmas
Gamtinių dujų kainų skirtumai Europoje taip pat išlieka ryškūs. 2026 metų sausį namų ūkiams skirtų dujų kaina svyravo nuo 1,6 euro cento už kilovatvalandę Kyjive iki 35 euro centų Stokholme. Europos Sąjungos vidurkis tuo metu siekė 10,6 euro cento.
Stokholmas tapo ryškiu išskirtiniu atveju – jo kaina buvo daugiau nei 13 kartų didesnė nei Budapešte, kur dujos kainavo 2,6 euro cento. Antroje vietoje liko Amsterdamas su 17,4 euro cento už kilovatvalandę.
HEPI šį skirtumą sieja su Švedijos dujų rinkos struktūra. Šalyje yra tik apie 77 tūkst. buitinių dujų vartotojų, iš kurių maždaug 50 tūkst. prijungti prie izoliuoto Stokholmo tinklo. Tai reikšmingai didina vienam vartotojui tenkančius kaštus.
Vertinant dujų kainas pagal PPS, Stokholmas išlieka brangiausiu miestu Europoje. Pagal šį rodiklį kainos svyruoja nuo 3,6 Budapešte iki 28,5 Stokholme. Reitingai taip pat smarkiai keičiasi ir kitose šalyse. Bernas PPS reitinge nusileido iš trečios į šeštą vietą, Liuksemburgas – iš 13 į 24, Berlynas – iš 11 į 18. Tuo metu Sofija pakilo iš 15 į penktą vietą, Vilnius – iš 17 į 11, o Bukareštas – iš 23 į 17.
Šie duomenys rodo, kad miestai su mažesnėmis nominaliomis dujų kainomis dažnai tampa vieni brangiausių, kai atsižvelgiama į gyventojų pajamas. Tuo pat metu aukštas kainas turinčios Vakarų ir Šiaurės Europos sostinės pagal PPS dažnai atrodo labiau prieinamos. Išimtimi išlieka Budapeštas ir Stokholmas, kurie išsiskiria abiem vertinimo metodais.
Lietuvoje sausį fiksuotas elektros kainų šuolis jau paveikė vartotojus
2026 metų sausį Lietuvoje elektros kainos smarkiai išaugo dėl rekordiškai šaltos žiemos ir nepalankių gamybos sąlygų. Brango ne tik centrinis šildymas, malkos, briketai ar granulės, bet ir elektra, kurios suvartojimas šaltuoju laikotarpiu padidėjo. Gyventojai, namus šildantys elektra, susidūrė su ženkliai didesnėmis sąskaitomis.[2]
Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas nurodė, kad kainų augimą lėmė saulės ir vėjo trūkumas. Pasak jo, žiemą buvo savaičių, kai momentinė valandinė elektros kaina buvo itin aukšta, o bendras kainų vidurkis išliko didelis. Sausį didmeninė elektros kaina siekė apie 15 centų už kilovatvalandę, o pirmąją vasario savaitę biržoje kilo iki 24 centų.
Įskaičiavus mokesčius, sausį kilovatvalandė vartotojams kainavo apie 30 centų, o vasarį kai kuriais atvejais priartėjo prie 40 centų. Tai ypač palietė apie 200 tūkst. vartotojų, neturinčių fiksuotų elektros planų ir mokančių pagal biržos kainas. Ši grupė sudaro maždaug šeštadalį visų buitinių elektros vartotojų Lietuvoje.
Dėl antrą mėnesį iš eilės kylančių kainų Energetikos ministerija ir Valstybinė energetikos reguliavimo taryba svarsto galimybę keisti Elektros energetikos įstatymą. Siūloma leisti gyventojams dažniau ir greičiau nutraukti nenaudingas sutartis, nelaukiant mėnesio pabaigos. Tuo metu nepriklausomi elektros tiekėjai perspėja, kad dažnesnis sutarčių keitimas didintų administracines sąnaudas, kurios galėtų atsispindėti galutinėse kainose vartotojams.
