Pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai ministras, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, vis dar eina ministro pareigas
Gerai, gerbiamieji, ta proga, kad šiandien nutiko istorinis įvykis, o konkrečiai – kad pirmą kartą mūsų jaunos demokratijos istorijoje turime pareigas (vis dar) einantį ministrą, dėl kurio veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, padarykime polittechnologinį kampelį pas Dominyką Vanharą.
Pradėti reikėtų nuo to, ką jau esu ne kartą minėjęs – ministrų kaita dirbančioje vyriausybėje yra visiškai normalus ir netgi teigiamas tai pačiai vyriausybei įvykis. Pakeitus neigiamą šleifą susikūrusius ministrus, tam tikra prasme nuleidžiamas garo perteklius iš katilo, naujai paskirtas ministras neigiamo šleifo pradžioje dar neturi, iš visuomenės gauna vienokį ar kitokį pasitikėjimo kreditą (kurį arba savo darbu sustiprina, arba irgi iššvaisto). Su seno ministro atleidimu nutrūksta jį lydėjęs neigiamas šleifas. Dar daugiau, premjeras parodo visuomenei, kad atliepia jos poreikius ir siekia geriausio rezultato. Todėl ministrų kaita laikinai gali pakelti ir pačios vyriausybės bei premjero reitingus (bent trumpuoju laikotarpiu).
Savalaikis ministro atsistatydinimas galėtų būti naudingas: gali pakelti reitingus
Gal atrodys keista, tačiau į skandalą papuolusio ministro atsistatydinimas į naudą gali išeiti ir jam pačiam. Nes politikoje egzistuoja tokia nerašyta taisyklė, kad atsistatydinimas dėl skandalo (jei tik tas skandalas nėra per didelis) veikia kaip indulgencija skandalui. Geras pavyzdys yra Dainius Kreivys, kuris, eidamas ministro pareigas A. Kubiliaus vyriausybėje, pateko į skandalą ir atsistatydino, ir prašom – šiuo metu vėl eina ministro pareigas. Dar daugiau, savalaikis atsistatydinimas tokio ministro reitingus gali net pakelti, kad va, kaip kritiškai ir reikliai sau ministras vertina situaciją, garbingas žmogus yra, t.t. ir pan.
Antra vertus, kai į neigiamą istoriją / istorijas patekęs ministras toliau įsikibęs laikosi kėdės, o jį delegavusi partija bei premjeras jį gina, tai sukelia tolesnes pasekmes: politiniai oponentai gauna proga smūgiuoti tiek pačiam ministrui, tiek ir visai vyriausybei bei ministrui, nes toks ministras yra skaudama / silpna vieta. Rinkėjams tai kelia pyktį, o net ir ministrą delegavusios partijos rinkėjams tokia situacija nėra priimtina. Taip, partijos fanatiški rinkėjai visuomet ras pateisinimą, kad, kaip šiuo atveju, jog čia yra „Širinskienės intrigos“, „opozicijos juodosios technologijos siekiant pašalinti puikų ministrą“ ar net „Kremliaus ranka“. Tačiau jokie rinkimai nėra laimimi fanatiškų rinkėjų dėka, nes jų net ir pas TS-LKD nėra tiek, kad nulemtų rinkimų laimėjimą. Rinkimai yra laimimi tų rinkėjų dėka, kurie yra daug mažiau apsisprendę / politika nelabai besidomintys / besirenkantys iš kelių kandidatų. Ir va jiems toks istorinis įvykis apsisprendimo balsuoti už TS-LKD tikrai nedidina.
TS-LKD politinis sunkmetis prasidėjo jau nuo K.Bartoševičiaus pedofilijos skandalo
Tęsiant dar toliau, šie metai yra tikrai juodi TS-LKD. Prasidėjo viskas nuo K. Bartoševičiaus pedofilijos skandalo, toliau sekė blogi rinkimai savivaldoje, o iš karto po jų teismas nuteisė ir iš pareigų pašalino ir vieną iš ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų naujai išrinktų TS-LKD merų, toliau kilo „čekučių“ skandalas, kurio neatlaikė viena iš TS-LKD ministrių, grasinimai atsistatydinti bei rengti pirmalaikius rinkimus. Ir, kai jau atrodė, kad viskas kažkiek aprimo, įvyko NATO viršūnių susitikimas, leidęs valdžiai pasirodyti teigiamame fone, o ir reitingai stabilizavosi, štai prašom ir vėl – ikiteisminis dėl A. Anušausko veiksmų. Reitingai maži, visuomenė – pikta, o žiniasklaida, ilgą laiką buvusi ypač atlaidi TS-LKD atžvilgiu, pradeda atliepti visuomenės požiūrį ir jau su neslepiamu sarkazmu aprašinėja tokias istorijas.
I. Šimonytė – lizinginė konservatorių premjerė, negalinti pripažinti savo klaidų
Ir čia mes prieiname kertinę šios šachmatų lentos figūrą – premjerę Ingridą Šimonytę, bei su ja susijusius du aspektus. Pirmasis – kad Šimonytė, kaip ne kartą jau rašyta, yra išimtinai lizinginė konservatorių premjerė. Kuri pati iš savęs neturi nei jokių pajėgumų, nei jokios savos komandos, o visas jos vardas buvo išimtinai sukurtas partijos finansais ir partijos pajėgumais. Tai yra, pati Šimonytė iš savęs yra visiškas politinis nulis, o politiniame lauke yra kažkas tik partijos dėka ir tik iki tol, kol partija norės. Todėl, nors Konstitucija Šimonytei leidžia atleisti kokius tik nori ministrus, tačiau Konstitucija yra sau, o politinė realybė – sau. Šimonytė nežino, kokie procesai prasidėtų partijoje, jei būtų atleistas ministras, kuris dar yra ir įtakingas partietis.
Antrasis momentas, susijęs su Šimonyte, yra toks, kad, kaip matome, ji besąlygiškai gina ir tuos ministrus, kuriuos atleisti ji galėtų net būdama lizingine premjere, t.y. tokius, kurie nėra įtakingi partiečiai. Tokius kaip Dulkį ar Navicką. Manau, kad paminėtų ministrų atleidimą partija sutiktų arba indiferentiškai, arba net palankiai. Bet Šimonytė ir jų neatleidžia, priešingai – gina iš paskutiniųjų, nors visiškai akivaizdu, kad jie abu su savo darbu nesusitvarko. O čia jau mes pereiname prie Šimonytės asmeninio charakterio ypatumų – ji ministro atleidimą traktuotų taip, kad ji padarė klaidą tokį ministrą teikdama paskyrimui. O ji klaidų pripažinti negali. Todėl pareigas ir toliau eina ir Navickas, kurio pavardę žemdirbiai, ko gero, dabar jau vietoje keiksmažodžio vartoja, ir Dulkys, kuris net plika akimi matosi, kad neturi žalio supratimo apie jo kuruojamą veiklos sritį, o jo darbo bare pradeda liepsnoti vienas už kitą didesnį gaisrai.
Konservatoriai po kitų Seimo rinkimų vyriausybės neformuos
Reziumuojant, Lietuvos laukia labai sunkūs likę metai iki kitų Seimo rinkimų, kai konservatoriai ir Šimonytės vyriausybė bus slegiami vis didesnės besiakumuliuojančių skandalų naštos, todėl visos pastangos ir darbas bus skirtas atsimušinėjant nuo šių skandalų bei bandant juos gesinti, o valstybėje besikaupiančios problemos bus paliktos savieigai.
Konservatoriai, be abejo, supranta, kad po kitų Seimo rinkimų jie vyriausybės neformuos. Tačiau, jei tokios tendencijos tęsis, o jos tęsis, o TS-LKD nesiims jokių veiksmų šias tendencijas pakeisti, per kitus Seimo rinkimus konservatoriai gali būti labai nemaloniai nustebinti jų rezultatų. Konservatoriai stato ant to, jog, kad ir kiek jie mėšle išsivoliotų, tačiau jų elektoratas už juos vis tiek balsuos, kad ir sukandęs dantis, nes elementariai neturės pasirinkimo. Negi balsuos už Blinkevičiūtę ar Skvernelį? Tačiau iš dabar vykstančių procesų matome, kad ir šios konservatorių viltys gali būti bergždžios, nes jau yra ar gali atsirasti politinių jėgų, kurios TS-LKD elektoratui galėtų pasiūlyti alternatyvą. Pavyzdžiui, Nacionalinis susivienijimas Vilniuje ir Kaune, o Igno Vėgėlės politinė jėga, jei jis nuspręstų ją steigti – provincijoje.
