Tai diena, kai prisimenama Kristaus kančia ir atsitraukiama nuo kasdienio gyvenimo tempo
Didysis penktadienis yra viena svarbiausių dienų krikščioniškame kalendoriuje. Ji skirta prisiminti Jėzaus Kristaus teismą, kančią, nukryžiavimą ir mirtį ant kryžiaus. Ši diena minima prieš Velykų savaitgalį ir yra Didžiosios savaitės dalis – laikotarpio, vedančio į Velykas.
Krikščioniškoje tradicijoje tai išskirtinai rimta diena. Ji nėra šventė įprasta prasme, o labiau tylos ir susikaupimo laikas. Kaip apibrėžiama religiniuose šaltiniuose, tai „liūdesio, atgailos ir pasninko diena“.
Didysis penktadienis yra neatsiejamas nuo Gavėnios laikotarpio. Gavėnia trunka 40 dienų ir laikoma susilaikymo, pasninko ir vidinio apsivalymo laiku, kuris paruošia tikinčiuosius Velykoms. Per šį laikotarpį raginama atsisakyti pertekliaus, daugiau dėmesio skirti tikėjimui ir apmąstymams.
Didžioji savaitė, kuri užbaigia Gavėnią, laikoma svarbiausiu laikotarpiu visame krikščioniškame kalendoriuje. Joje minimi paskutiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai – nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo ir mirties. Didysis penktadienis šioje savaitėje yra pats rimčiausias ir tyliausias momentas.
Lietuviškoje tradicijoje ši savaitė visada buvo išskirtinė. Žmonės stengdavosi gyventi ramiau, vengti konfliktų, triukšmo ir pertekliaus. Buvo tikima, kad būtent šiuo laikotarpiu svarbiausia išlaikyti vidinę ramybę ir tinkamai pasiruošti Velykoms.
Religijos studijų dėstytojas Danielis Alvarezas yra pabrėžęs šios dienos pasaulinę reikšmę: „Didysis penktadienis jau šimtmečius yra krikščioniško tikėjimo esmė, nes būtent per Jėzaus Kristaus mirtį tikintieji tiki, kad jų nuodėmės buvo atleistos.“ Ši mintis paaiškina, kodėl ši diena išlieka viena svarbiausių tikintiesiems.[1]
Lietuvoje ši diena visada buvo siejama su pasninku, paprastumu ir aiškiais elgesio ribojimais
Bažnyčiose vyksta ypatingos pamaldos, kurios skiriasi nuo įprastų mišių. Nėra Eucharistijos, nes, pagal tikėjimą, tai diena, kai Kristus yra miręs. Vietoje to vyksta Kryžiaus pagerbimo apeigos, ilgos maldos ir susikaupimo liturgija. Pamaldos tokią dieną dažniausiai rengiamos apie 15 valandą. Tradiciškai tikima, kad būtent tuo metu Jėzus mirė ant kryžiaus. Dėl to visa diena įgauna dar stipresnį simbolinį svorį.
Lietuviškose tradicijose Didysis penktadienis nuo seno buvo viena griežčiausių dienų per metus. Pasninkas čia buvo ne pasirinkimas, o norma. Įprasta atsisakyti mėsos, riebaus maisto, o kai kur – valgyti tik kartą per dieną.
Pasninko prasmė nėra vien fizinė. Kaip yra sakęs kunigas Dustinas Doughtas, „pasninkas yra būdas ištuštinti save, kad galėtume būti pripildyti Dievo“. Tai reiškia, kad svarbu ne tik atsisakyti maisto, bet ir susitelkti viduje.
Maistas būdavo paprastas ir saikingas. Valgyta kruopos, daržovės, duona, kartais ankštiniai ar džiovinti vaisiai. Svarbiausia buvo ne sotumas, o susilaikymas ir pagarba dienos prasmei.[2]
Be maisto, buvo laikomasi ir kitų aiškių taisyklių. Vengta triukšmo, linksmybių, muzikos, susibūrimų. Buvo tikima, kad ši diena turi būti praleista tyliai, be bereikalingo šurmulio.
Taip pat buvo vengiama sunkių darbų. Kai kuriose vietose sakyta, kad negalima dirbti žemės ar imtis fizinio darbo. Ši diena buvo skirta ne veiklai, o susikaupimui ir pasiruošimui Velykoms.
Šios dienos prasmė siekia dar senesnes tradicijas ir išlieka aktuali iki šiandien
Didysis penktadienis krikščionybėje turi ir gilesnę simbolinę reikšmę. Jis siejamas su žydų Paschos tradicija. Kaip aiškina Danielis Alvarezas, „visa krikščioniška nuodėmės atpirkimo idėja yra tiesiogiai kilusi iš žydų Paschos tradicijos“.
Abiejose tradicijose svarbus aukos motyvas. Krikščionybėje Jėzus vadinamas „Dievo Avinėliu“, o jo mirtis laikoma auka už žmonių nuodėmes. Pasak Alvarezo, „pirmagimio mirtis yra esminė idėja, nes būtent per tokią auką atsiranda galia, galinti apsaugoti nuo bet kokios jėgos, įskaitant Dievo rūstybę“.
Ši simbolika išliko per šimtmečius ir atsispindi įvairiose tradicijose. Skirtingose šalyse rengiamos procesijos, vaizduojančios Kristaus kančią, o tikintieji dalyvauja Kryžiaus kelyje. Tai būdas tikėjimą perkelti iš bažnyčios į viešą erdvę.
Šiandien Lietuvoje šios tradicijos nėra tokios griežtos kaip anksčiau. Tačiau pati dienos prasmė išlieka. Daugeliui tai vis dar laikas sustoti, sulėtinti tempą ir bent trumpam atsitraukti nuo kasdienio gyvenimo.
Didysis penktadienis išlieka viena iš tų dienų, kurios ne tik primena religiją, bet ir išlaiko ryšį su tradicija. Net ir šiuolaikiniame pasaulyje tai diena, kuri kviečia į tylą, susikaupimą ir paprastumą.
