DI toliau skverbiasi į mūsų gyvenimus: Kinijoje atidaryta pirmoji virtuali ligoninė

Dirbtinio intelekto ligoninė: gydytojai dirba tiksliai, tačiau ar jie gali suprasti pacientą?

Kinijos mokslininkai iš Tsinghua universiteto sukūrė dirbtinio intelekto (DI) valdomą ligoninės miestą. Tokiame ligoninės miestelyje galima rasti virtualių pacientų, kuriuos gydo DI gydytojai, sukurti taip, kad autonomiškai vystytųsi ir tobulintų savo medicinines žinias^[1].

Gydytojus, slaugytojus ir pacientus virtualioje aplinkoje valdo dideliu kalbos modeliu (LLM) paremti protingi įrenginiai-agentai, gebantys autonomiškai sąveikauti.

Mokslininkų komandos teigimu, dirbtinio intelekto gydytojai vos per kelias dienas gali išgydyti net 10 000 pacientų, o tokiai užduočiai atlikti žmonėms gydytojams prireiktų mažiausiai dvejų metų.

Be to, pranešama, kad dirbtinio intelekto gydytojai pasiekė 93,06 proc. tikslumą „MedQA“ duomenų rinkinyje, kuriame imituojamas visas pacientų priežiūros procesas nuo diagnozės nustatymo iki tolesnių veiksmų.

DI pagrindu sukurtą ligoninę sudaro įvairūs konsultacijų ir tyrimų kabinetai, kuriuose dirba 14 gydytojų-agentų ir keturi slaugos agentai. Visa turima įranga pritaikyta siekiant optimizuoti veiklą ir pagerinti medicinos studentų mokymą, leidžiant jiems siūlyti gydymo planus nerizikingoje aplinkoje. Taip mokosi tiek tikri gydytojai, tiek dirbtinis intelektas.

Teigiama, kad šis neeilinis ligoninės miestas galėtų teikti aukštos kokybės, įperkamas ir patogias sveikatos priežiūros paslaugas, naudodamasis didžiule medicinos žinių saugykla. Visa sistema taip pat gali modeliuoti ir prognozuoti medicininius scenarijus, pavyzdžiui, infekcinių ligų plitimą.

Tai nėra pirmas toks bandymas, sukurti tik DI valdomą socialinę erdvę. Dar pernai kompanija „Google“ ir Stanfordo universiteto dirbtinio intelekto tyrėjų komanda internete paskelbė tyrimą, kuriame naudodami „OpenAI“ pokalbių robotą sukūrė 25 generatyvinius agentus, arba unikalias asmenybes su tapatybėmis ir tikslais, ir patalpino juos į miesto aplinką, panašią į „The Sims“ miestą, vadinamą „Smallville“^[2].

Tyrimo autoriai stebėjo DI asmenybes: kaip jie eina į darbą, kalbasi tarpusavyje ir netgi patys planuoja savo veiklą. Botai ir jų virtuali aplinka buvo atvaizduoti kaip tikri žmonės bei miestai. Kurdama juos, komanda „Chat GPT“ pateikė vienos pastraipos užklausą, kurioje buvo nurodyti asmenybės prisiminimai, tikslai, santykiai ir darbai.

Tačiau tyrimas įdomiausias tapo tada, kai tyrėjai pradėjo stebėti atsirandantį elgesį ar netikėtą šalutinį dirbtinio intelekto sistemos poveikį. Tai buvo atvejai, kai veikėjai tarpusavyje dalijosi nauja informacija, kurią vėliau perdavė kitiems agentams.

Šio tyrimo esmė – su „Chat GPT“ sujungta atminties atkūrimo architektūra, leidžianti agentams sąveikauti tarpusavyje ir su juos supančiu virtualiuoju pasauliu. Žinoma, tokia veikla slepia svarbias etines problemas ir kelią daugybę klausimų dėl to, ar DI yra mūsų draugas, ar priešas.

DI žinios nėra tas pats, kad sugebėjimas suprasti žmogų

DI technologijos neišvengiamai tobulėja, skverbiasi į vis daugiau žmogaus veiklos sričių. Tai skatina diskusijos apie tai, kokią naudą jos gali duoti žmonijai. Kartu, kalbama ir apie galimus iššūkius bei rizikas. Plėtojant šią temą dažniausiai kalbama apie tai, ar visiškai sąmoningu tapęs DI iš tiesų gali turėti piktų kėslų žmonijos atžvilgiu.

Juk ši technologija iš esmės nejaučia ir nepatiria pasaulio taip kaip žmogus, tad iš tiesų suprasti žmogų, pavyzdžiui, pacientą ligoninėje ar nusivylusį klientą darbovietėje, negali. DI nereikš nuoširdžios užuojautos, skausmo ar liūdesio. Jis taip pat nesukurs tam tikro ryšio su žmogumi. O žmogus prie technologijos prisirišti gali.

Tam jau yra liūdnų precedentų. Belgijoje nusižudė vyras, užmezgęs „santykius“ su dirbtinio intelekto pokalbių roboto programėle „Chai“, su kuria bendravo klimato kaitos ir ekologinio nerimo temomis. Viskas baigėsi tuo, kad pokalbių robotas pasiūlė jam nusižudyti: tiesiog pasakė, kad jis galėtų išgelbėti pasaulį, jei mirtų.

„Google“ šimtams milijonų savo naudotojų „Chrome“, „Firefox“ ir „Google“ programėlės naršyklėje įdiegė naujausią eksperimentinę, DI pagrindu veikiančią paieškos funkciją „AI Overviews“. Teigiama, jog ji padeda sutaupyti sutaupyti informacijos ieškančiųjų laiką, bet funkcija dažniau net siūlo pavojingus atsakymus į klausimus. Pavyzdžiui, programa rekomenduoja „per dieną suvalgyti bent po vieną nedidelį akmenį“, nes „akmenys yra gyvybiškai svarbus mineralų ir vitaminų šaltinis“, o ant picos siūlo dėti ne ką kitą, o klijus.

Pernai „OpenAI“ programos „Auto-GPT“ versija „Chaos GPT“ sukėlė tikrą sąmyšį po to, kai DI pokalbių robotas prakalbo apie žmonijos išnaikinimą, visuotinį dominavimą ir nemirtingumo siekį. „Chaos GPT“ apie žmones kalbėjo kaip apie vienus iš „destruktyvių ir savanaudiškų egzistuojančių padarų“ palikuonis, užsiminė, kad norint išgelbėti planetą, „būtina juos pašalinti“.

Tai nėra ženklai, rodantys, jog DI yra mūsų sąjungininkas. Juk iš esmės DI tėra mašina, kuri supranta tik tam tikrus signalus, bet ne jų gylį. O kaip praktiškai nustatyti, ar ši mašina gali suprasti?

1950 m. kompiuterijos pradininkas Alanas Tiuringas pabandė atsakyti į šį klausimą savo garsiuoju „imitaciniu žaidimu“, dabar vadinamu Tiuringo testu. Mašina ir žmogus, abu pasislėpę, varžėsi, kaip įtikinti žmogų-teisėją savo žmogiškumu, naudodamiesi tik pokalbiu. Jei teisėjas negalėtų nustatyti, kuris iš jų yra žmogus, tuomet, teigė A. Tiuringas, turėtume manyti, kad mašina mąsto ir iš esmės mus supranta. A. Tiuringas nepakankamai įvertino žmonių polinkį būti apgautiems mašinų: paprasti pokalbių robotai gana lengvai apgaudinėjo žmones.

Kaip tai vyksta? Pirmasis dirbtinio intelekto emocijų atpažinimo žingsnis – duomenų rinkimas. Šie duomenys gali būti gaunami iš įvairių šaltinių, pvz., kameros fiksuoja veido judesius ir išraiškas, mikrofonai įrašinėja kalbą, fiksuodami tono ir garso aukščio niuansus, jutikliai matuoja širdies ritmą, odos laidumą ir kitus biometrinius duomenis, teksto duomenys iš el. laiškų, socialinės žiniasklaidos ar pokalbių analizuojami pagal nuotaikas ir emocinius požymius^[3].

Tada vyksta požymių išskyrimas: procesas, kurio metu duomenyse nustatomos ir išskiriamos konkrečios savybės, rodančios emocijas. Visa tai sisteminama ir tampa gana aiškiais rodikliais, kaip DI turi elgtis bendraujant su žmogumi.

DI vystomas beveik šimtmetį, tačiau jo aukso amžius – būtent dabar

Pirmieji dirbtinio intelekto tyrimai pradėti dar XX a. trečiajame dešimtmetyje^[4]. Tuo metu dirbtinis intelektas jau buvo laikomas kompiuterine programa, galinčia atlikti užduotis ir mokytis, o 1927 m. „Westinghouse Electric and Manufacturing Company“ inžinierius Rojus Venslis sukonstravo pirmąjį humanoidinį robotą Herbertą Televoxą. Jis buvo užprogramuotas atsiliepti į skambučius ir vykdyti paprastas komandas.

Tiesa, dirbtinio intelekto terminas pirmą kartą pavartotas tik 1956 m. Dartmuto konferencijoje Hanoveryje, Naujajame Hampšyre. Konferencijoje mokslininkai aptarė daugybę dirbtinio intelekto taikymo sričių: nuo regos, mokymosi ir mokslinių tyrimų iki kalbos, žaidimų ir žmonių sąveikos su robotais. Nuo tada prasidėjo dirbtinio intelekto plėtojimo laikas, o technologijos aukso amžius yra būtent dabar.

Tačiau būtent dabar, kai ilgai utopine laikyta technologija pagaliau tapo realybe, išaugo ir nepasitikėjimas bei baimė. Tai gali būti natūralu. Žmogaus prigimtis yra bijoti naujovių, juk tai veikia kaip išlikimo dėsnis. Vis tik, šiuo metu žmonės bijo ne pačio DI, bet galimų jo procesų ir pasekmių.

Žmonės taip pat bijo, kad dirbtinis intelektas nepakeistų jų darbe. Bendrovės „Challenger, Gray & Christmas“ ataskaita parodė, kad DI gali pakeisti net 4,8 mln. amerikiečių darbo vietų. „Goldman Sachs“ ekonomistai paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad dirbtinis intelektas smarkiai sutrikdys pasaulinę darbo rinką ir per ateinantį dešimtmetį automatizuos net daugiau nei 300 mln. darbo vietų.

O to lyg ir yra siekiama. Transhumanistai skelbia, kad pagrindinis žmogaus uždavinys yra pagerinti savo gyvenimo kokybę ir įveikti ligas bei mirtį. Technologijos turėtų būti geriausias pagalbininkas šiame procese, nes yra manoma, kad kiborgizacija, regeneracinė medicina, įvairios skaitmeninės praktikos, tokios kaip virtualioji realybė ir meta visatos turėtų padaryti žmogų laimingą.

Vis dėlto, taip žmogus praranda ne tik savo darbą, tačiau ir galimybę savirealizacijai, yra išstumiamas į aktyvaus pasaulio paraštes ir paliekamas stebėti, kaip pasaulyje veikia tik technologijos. Vargu, ar daugeliui tai būtų priimtinas ateities scenarijus.