Valstybių skurdą lemia žalinga ekonominė ir politinė sistema, netolygiai paskirstomi resursai
Jungtinių tautų organizacija jau prieš daugelį metų pradėjo įgyvendinti tūkstantmečio tikslus – pasiekti visišką ir našų skurdžiai gyvenančių valstybių gyventojų užimtumą, užtikrinti deramą darbą visiems, įskaitant moteris ir jaunimą, sumažinti badaujančių gyventojų skaičių.
Valstybės donorės raginamos tobulinti teikiamą paramą skurdžiai gyvenančioms, didinti tiesioginių užsienio investicijų lygį. Tuo tarpu valstybes paramos gavėjas siekiama įpareigoti tęsti reformas, įgyvendinti skaidrios ir stabilios ekonomikos principus, užtikrinti žmogaus teises.
Galima išskirti ne vieną neigiamą faktorių, kuris daro įtaką šių kilnių tikslų įgyvendinimui – tai žalinga valstybių ekonominė ir politinė sistema, netolygiai paskirstomi resursai ir prioritetai teikiami toms sritims, kurios nėra sietinos su valstybės socialine ir ekonomine gerove, skiriami resursai atitenkantys mažoms elito grupėms, kurios juos naudoja savo pozicijoms išsaugoti, taip pat
neprotingi valstybių sprendimai atsisakant priimti paramą. Pavyzdžiui, dešimtys tūkstančių žmonių žuvo ar kentė badą dėl Mianamaro Sąjungos Respublikos (Pietryčių Azija) vyriausybės atsisakymo priimti kitų šalių pagalbą, siūlytą nukentėjusiesiems nuo ciklono.
Kariniai konfliktai ir neramumai pasaulio valstybėse priverčia milijonus gyventojų palikti savo gyvenamus būstus ir namus. Tuomet žmonės netenka pajamų, socialinio statuso ir stabilumo, o jų grįžimas į savo valstybę tampa sunkiai įgyvendinamu procesu.
Klimato pokyčiai taip pat sąlygoja badą ir skurdą. Padidėjęs skaičius audrų, cunamių, sausrų ir potvynių daro tiesioginę įtaką žemės ūkio produkcijos gamybos ir pardavimų apimtims.
Pastaraisiais metais ypač kylančios grūdinių maisto kultūrų kainos tarptautinėje rinkoje taip pat sudrumstė ramybę daugelyje šalių.
Ekspertai teigia, kad jeigu išsivysčiusios pramoninės šalys nepadidins žemės ūkio produkcijos gamybos, nepanaikins barjerų ir trikdymų, nenukreips maisto produktų ten, kur jų labiausiai reikia, pasaulinė katastrofa bus neišvengiama, o socialinė nelygybė ir skurdas dar labiau didės[1].
Skurdžiausiu regionu pasaulio žemėlapyje išlieka Afrika
Atmetus žmogiškąją skurdo pusę, suskirstyti skurdžiausias pasaulio šalis nėra taip paprasta. Kai kuriose pažeidžiamiausiose šalyse dažnai sunku patikrinti oficialius duomenis. Be to, remiantis bendruoju vidaus produktu (BVP), kaip reitingavimo veiksniu, neįmanoma apžvelgti realios valstybių situacijos.
Taigi tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas ir Centrinė žvalgybos valdyba reitinguoja šalis pagal vienam gyventojui tenkantį BVP , o remiantis Jungtinių Tautų vystymo programos žmogaus socialinės raidos ataskaitomis, šalys reitinguojamos ne tik pagal BNP, bet ir pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, vidutinį mokymosi metų skaičių ir žmogaus socialinės raidos indekso (ŽSRI) vertę.
Atsižvelgdami į išvardintus kriterijus pateikiame 10 skurdžiausių pasaulio šalių, išdėstytų mažėjančia tvarka:
10-tą vietą, pagal reitingų lentelę, užima Mozambikas
Mozambiko Respublika – gamtos ištekliais turtinga šalis ir ekonominiu atžvilgiu viena sparčiausiai augančių valstybių Afrikoje. Tačiau šalis vis dar neatsigauna po 16 metų trukusio pilietinio karo (1975-2012 m.), kuomet atgavo nepriklausomybę nuo Portugalijos.
2018 m. JT žmogaus socialinės raidos ataskaitoje apskaičiuota, kad bendrosios nacionalinės pajamos (BNP) vienam gyventojui šioje valstybėje sudaro 1 093 JAV dolerius, o vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 58,9 metų. 2014 m. Pasaulio banko vertinimais, daugiau kaip 46 proc. Mozambiko gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Nors vaikams čia sudaromos galimybės mokytis 9,7 metų, tačiau dažniausiai mokomasi tik 3,5 metų.
9-ta yra Liberija
Tai Afrikos respublika, kurioje 1989-2003 m. vyko keli pilietiniai karai. Nors dabar čia vyrauja taika, tačiau BNP vienam gyventojui tesiekia 667 JAV dolerių, o vidutinė gyvenimo trukmė yra 63 metai. Liberiją taip pat smarkiai paveikė 2014-2016 m. Vakarų Afrikoje kilusi Ebolos epidemija, per kurią užsikrėtė 10 675 liberiečiai, iš jų 4 809 mirė. Epidemija turėjo ilgalaikį poveikį išgyvenusiųjų pragyvenimo šaltiniams. Pagal 2016 m. Pasaulio banko atliktą šalies apklausą beveik 51 proc. gyventojų nurodė gyvenantys žemiau skurdo ribos.
Liberijoje siekiama kompensuoti skurdo padarinius, teikti pagalbą įgyvendinant švaraus vandens iniciatyvas, skirtas 42,5 proc. liberiečių, kurie neturi galimybės naudotis apsaugotais vandens šuliniais. Taip pat vykdomos mitybos programos, kuriomis siekiama atstatyti 35,5 proc. vaikų sutrikusį vystymąsi bei skatinti iniciatyvas, skirtas kovai su maliarija ir smurtu dėl lyties. Liberijoje vaikai gali mokytis 10 metų, tačiau dauguma liberiečių mokslus tęsia tik 4,7 metų.
8. Malis
Tai ketvirtoji pagal dydį Afrikos žemyno valstybė. Malio sostinė Bamakas, kadaise klestėjo kaip prekybos centras. Tačiau šiandien šios šalies (1960 m. atgavusios nepriklausomybę nuo Prancūzijos) BNP vienam gyventojui siekia 1 953 JAV dolerius, o vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra 58,5 metų. Dėl tebesitęsiančių karų ir konfliktų šalyje vidutiniškai mokomasi tik 2,3 metų. 2009 m. Pasaulio banko duomenys rodo, kad Malyje daugiau kaip 41 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
7. Burkina Fasas
Burkina Fasas ribojasi su Maliu ir Nigeriu, tai dar viena buvusi Prancūzijos kolonija, kuri po 1960 m. nepriklausomybės paskelbimo patyrė konfliktų ir perversmų. Šalį kamuoja sausra, todėl vaikai mokyklose vidutiniškai mokosi 1,5 metų, kai tuo tarpu numatytas mokymosi laikas yra 8,5 metų. Burkina Fase BNP vienam gyventojui sudaro 1 650 JAV dolerių, o vidutinė gyvenimo trukmė čia yra 60,8 metų. Pasaulio banko 2014 m. duomenimis, kiek daugiau nei 40 proc. gyventojų gyvena skurde. Šioje valstybėje dėl sausros mokykloje vidutiniškai praleidžiama tik 1,5 metų, kai numatyta mokymo programa trunka 8,5 metų.
6. Siera Leonė
2002 m. JT taikos palaikymo misija padėjo numalšinti 11 metų trukusį pilietinį karą Siera Leonėje. Nors taikos metu šalies ekonomika augo, 2014-2016 m. ši šalis, kartu su Liberija, labiausiai nukentėjo nuo Ebolos epidemijos. Pasaulio banko duomenys buvo pateikti dar prieš šią epidemiją. Taigi 2011 m. duomenimis, beveik 53 proc. Siera Leonės gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė šalyje yra 52,2 metų, BNP vienam gyventojui siekia 1 240 JAV dolerių, o vidutinė mokymosi trukmė – 3,5metų (numatyta mokymosi trukmė yra 9,8 metų).
5. Burundis
Burundžio Respublika – tai valstybė nuolat išgyvenanti konfliktus nuo pat 1962 m. 1994 m. konfliktas pasibaigęs pilietiniu karu, lėmė, kad beveik 65 proc. šalies gyventojų gyvena itin skurdžiai. Čia vienam gyventojui tenkantis BNP siekia vos 702 JAV dolerius, o vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 57,9 metų. Dauguma vaikų čia mokosi tik 3 metus, nors numatomas 11,7 metų trukmės mokslas.
Šioje šalyje 100 000 gyvų gimusių vaikų tenka 740 mirčių, todėl ši valstybė yra viena iš pavojingiausių vietų pasaulyje gimdyti vaikus.
4. Čadas
Nepaisant 4 mlrd. dolerių vertės naftotiekio, kuris jungia šalies naftos telkinius su pakrantės terminalais, Čadas yra viena skurdžiausių pasaulio šalių dėl prastos infrastruktūros ir konfliktų. Dėl tebesitęsiančio konflikto ir klimato kaitos poveikio beveik 48 proc. Čado gyventojų išgyvena ekonominį pažeidžiamumą. Šalyje vienam gyventojui tenkantis BNP sudaro 1 750 JAV dolerių, o vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 53,2 metų. Dauguma vaikų čia mokosi vidutiniškai 2,3 metų, kai galėtų mokytis 8 metus.
3. Pietų Sudanas
Pietų Sudano Respublika 2011 m. liepą atgavo nepriklausomybę, tačiau ilgą laiką išgyveno konfliktus ir vis augantį humanitarinės pagalbos poreikį. 2016 metų Pasaulio banko duomenimis, daugiau kaip 82 proc. Pietų Sudano gyventojų gyvena itin skurdžiai. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė siekia tik 57,3 metų, o BNP vienam gyventojui – 963 JAV dolerius. Dėl plačiai paplitusio gyventojų perkėlimo žmonės patiria neišmatuojamą spaudimą – daugiau kaip 2 mln. pietų Sudano pabėgėlių gyvena užsienyje, o dar 1,74 mln. yra perkeltieji šalies viduje.
2. Centrinės Afrikos Respublika (CAR)
Nenuostabu, kad ši pasaulio šalis yra viena skurdžiausių. Pagal 2018 m. Pasaulinį bado indeksą (GHI) Centrinės Afrikos Respublika buvo vienintelė šalis, kurioje bado lygis buvo priskirtas prie „itin keliančių nerimą“. 2008 metų Pasaulio banko skaičiavimais, 62 proc. Centrinės Afrikos gyventojų gyvena ties skurdo riba arba net žemiau jos, o JT duomenimis, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra tik 52,9 metų. Šalies BNP vienam gyventojui sudaro 663 JAV dolerius, o vaikai mokykloje mokosi apie 4,3 metų, nors tikimasi, kad mokysis 7,2 metų.
Nuo 2013 m. pradžios CAR vykstančios etninės ir religinės kovos iš tylios nepaprastosios padėties virto sudėtinga humanitarine krize. Konfliktas smarkiai paveikė daugiau kaip pusės iš 4,6 mln. gyventojų gyvenimo sąlygas bei privertė daugiau kaip pusę milijono piliečių bėgti į kaimynines šalis. Šalis taip pat pirmauja pasaulyje pagal vaikų mirtingumo rodiklius.
1-oje vietoje yra Nigerio Respublika
Ši valstybė JT žmogaus socialinės raidos ataskaitoje užima pirmąją vietą tarp skurdžiausių pasaulio šalių. 2014 metų Pasaulio banko duomenimis, 44,5 proc. arba 21,5 mln. šalies gyventojų gyvena itin skurdžiai.
Nigeryje, kaip ir kitose aukščiau išvardintose valstybėse, dirba organizacijos padedančios bendruomenėms įveikti sudėtingus vystymosi iššūkius, kuriuos apsunkina teroristų įsiveržimai, migracija, klimato kaita ir pernelyg didelis gyventojų skaičiaus augimas. Skurdas Nigeryje pasireiškia dideliu maisto trūkumu, ligomis, įskaitant epideminę maliariją, prastomis higienos sąlygomis, vandens trūkumu. Krizės, susijusios su žemės ūkiu, per pastaruosius 20 metų sukėlė badą, kuris palietė didžiąją dalį Nigerio gyventojų, sukeldamas pavojų milijonų žmonių gyvybėms.
Kova su skurdu bus bevaisė kol skurstančios valstybės negebės tinkamai panaudoti tarptautinės pagalbos
Įvairios organizacijos vykdo integruotas atsparumo programas siekiant padidinti skurdžios padėties valstybių gyventojams sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, skatina dalyvauti šviečiamojoje veikloje, siekia pagerinti aprūpinimą maistu, skatina lyčių lygybę, stiprina pragyvenimo šaltinių prieinamumą ir aplinkos apsaugą.
Tačiau kovą su skurdu pasaulyje įmanoma laimėti ne pavienių organizacijų iniciatyvomis[2].
Net milijardinės paramos, kreditų suteikimas problemų neišspręs, kol skurstančių valstybių vyriausybės nenorės ir nesugebės administruoti bei tinkamai panaudoti suteiktos tarptautinės pagalbos. Todėl vienas iš tarptautinės bendruomenės uždavinių – atidžiau prižiūrėti skiriamos pagalbos panaudojimą. Ne ką mažiau svarbu mažinti skurdžių valstybių gyventojų neraštingumą, kovoti su ligų protrūkiais. Gavę išsilavinimą gyventojai turėtų galimybes prasimaitinti patys, be užsienio paramos, o sveikesnė visuomenė formuotų naują požiūrį į vertybes. Prie kovos su skurdu gali prisidėti ir religinės bendruomenės, turinčios didelę patirtį įvairiuose socialiai naudingos veiklos laukuose: švietime, sveikatos apsaugoje, jaunimo užimtume ir kt[3].
