Nepaisant pasiekto infliacijos piko, maisto kainos ir toliau auga kaip ant mielių
Lietuvos politikai jau rodo pirštu į šalies verslininkus – kol būtinosios maisto prekės jau kai kuriems tampa nebeįperkamos, šie ir toliau naudojasi situacija ir kainas kelia. Tuo tarpu panašu, kad valstybinės institucijos į situaciją visiškai nereaguoja ir net nežada pažaboti prekybininkų godumo. Visgi, svarstoma, kad tarp verslininkų gali būti vykdomi ir karteliniai susitarimai, neleidžiantys vartotojui pasiūlyti konkurencingų kainų. Tačiau situacija kaipmat pasikeičia į gerą vos kirtus Lietuvos sieną – pasirodo, kaimyninėje Lenkijoje, Vokietijoje ir net kiek toliau, pas mus pagaminti produktai – gerokai pigesni.
Buvusi finansų ministrė Rasa Budbergytė ragina Finansų ministeriją kuo skubiau inicijuoti tyrimą siekiant išsiaiškinti, ar infliaciją lėmė padidėję veiklos kaštai, ar kitos priežastys, įskaitant ir verslininkų mėginimus pasipelnyti iš esamos situacijos. Parlamentarei kyla pagrįstų klausimų, kodėl pastaruoju metu iš ekonomistų girdimos žinios apie tai, kad neva infliacija jau išsikvepia ir žaliavų rinka stabilizuojasi, tačiau maisto produktų kainos ir toliau auga kaip ant mielių[1].
R. Budbergytė pasigenda konkrečių veiksmų iš Vyriausybės, mat ji nesiima jokių veiksmų, kad būtų sustabdytas kainų augimas, o įvairioms valstybinėms institucijoms šiuo metu esą yra tik pavesta stebėti maisto produktų kainų pokyčius. Visgi, iki šiol rezultatų – jokių.
Politikei už akių užkliuvo valstybės įmonės „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro“ (ŽŪIKVC) atliekama maisto produktų vidutinių mažmeninių kainų struktūros analizė, pagal kurią matoma, kad, pavyzdžiui, mokant už duoną didžiausia dalis tenka ne jos gamintojui ar žaliavų tiekėjams, bet prekybininkui. Štai, anot parlamentarės, prekybininko dalis duonos kainoje per metus yra padidėjusi daugiau nei 60 proc., o panaši situacija esą yra ir su sviesto, vištienos ir kitais kasdieniais maisto produktais.
Įtaria kartelinius susitarimus tarp verslininkų
Europarlamentaras Bronis Ropė atkreipė dėmesį, kad Europa jau pradeda svarstyti ir ieškoti priemonių, kurios padėtų pažaboti maisto ir energijos kainų augimą[3]. Nepaisant to, kad Lietuvos infliacija ir toliau išlieka viršūnėje ir siekia net 22,9 proc., maistas ir nealkoholiniai gėrimai žmonėms atsieina daugiau nei pernai. Negana to, dėl padidėjusių elektros energijos ir kitų energetinių išteklių žmonėms pabrango ir pats būsto išlaikymas.
Dar liūdniau, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje nebeįperka net maisto produktų pilna kaina, todėl yra priversti rinktis iš akcijinių prekių asortimento – net 82 proc. pirkėjų esą teigė perkantys tik tas prekes, kurioms yra taikoma nuolaida.
„Nenorėdamas vien tuščiažodžiauti, o realiais darbais prisidėti prie to, kad Lietuvos žmonės nepermokėtų už maistą, kreipiausi į Konkurencijos Tarybą. Įpareigojau šią instituciją ištirti, ar nėra nesąžiningos konkurencijos apraiškų ir kartelinių susitarimų atvejų maisto tiekimo grandinėje, kurie turėtų įtakos maisto kainų šuoliui. Deja, gavau tik šablonišką atsakymą, kad kainos smarkiai didėjo vien dėl makroekonominių reiškinių ir karo Ukrainoje“, – teigė B. Ropė[3].
Svarbu pastebėti ir tai, kad socialinė atskirtis šalyje didėja tarp jaunų miestiečių ir vienišų tėvų ar senjorų, o skurstančių dirbančiųjų asmenų gretos taip pat plečiasi. Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė atkreipė dėmesį, kad didžiausius sunkumus patiria vienišos mamos arba tėčiai su vaikais, turintys negalią ir vidutinio amžiaus žmonės, artėjantys link pensijos bei vieniši senjorai[4].
D. Bukeikaitė atkreipė dėmesį, kad į akistatą su skurdu stojantis asmuo neturi pinigų įvairioms išlaidoms, įskaitant ir mokesčius, maistą, taip pat net kartą per savaitę negali sau leisti įsigyti mėsos arba žuvies.
Kaimyninėje Lenkijoje lietuviški produktai gerokai pigesni
O štai įdomus sutapimas – Lietuvoje pagaminti produktai vos kirtus Lietuvos sieną ir pasiekus Lenkiją bei kai kurias kitas valstybes, tampa gerokai pigesni. „Magija“ – taip šį reiškinį įvardina apsipirkinėti už sienos mėgstantys gyventojai. Tačiau tokia situacija, pasirodo, ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje, kurioje pardavinėjamų Lietuvoje itin populiarių duonos traškučių „Bon chance“ kaina svyruoja nuo 1 iki 1,29 euro, kai pas mus tokio pat dydžio traškučių pakuotės kaina net 1,89 Eur[6].
Vokietijoje pigesnės ir Lietuvoje pardavinėjamos „Viči“ krabų lazdelės, kurios ten kainuoja 4,49 Eur, kai tuo tarpu pas mus jų kaina – 40 centų didesnė.
Kainų palyginimo portalo „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas neslėpė, kad jeigu šių produktų kainos būtų pakeltos tose valstybėse, greičiausiai tokie verslininkai būtų „pasiųsti toli“, o štai lietuvis vartotojas ir prekybininkas esą priima tokį kainų augimą, todėl situacija ir nesikeičia.
Net 60 proc. iš Lietuvos išvežamų maisto prekių sudaro pienas, sūriai, grietinė, ledai, varškė ir kitos pieno prekės, kurios pastaraisiais metais Lietuvoje pabrango daugiau nei 50 proc.
Tačiau Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius teigė, kad produkcija Europoje brango ne mažiau, o daugiau. Štai eksporto kaina išaugo daugiau nei vidaus rinkoje[6].
Pigesniais lietuviškais skanumynais, pasirodo, mėgaujasi ne tik lenkai ar vokiečiai, bet ir tolimesnių valstybių gyventojai. Štai Kosove lietuviškas pelėsinis sūris „Memel blue“ kainuoja vos 1,15 euro, kai tuo tarpu Lietuvoje norint jo paragauti, teks atseikėti 2,29 eurus.
Neįtikėtinai žemomis lietuviškų produktų kainomis gali pasigirti ir Uzbekistanas. Pavyzdžiui, „Parnidžio“ kietojo sūrio čia galima įsigyti už 2,70 euro, kai Lietuvoje jo kaina siekia virš 4 eurų. Pigesnis ir ilgo galiojimo pienas – šioje vidurinės Azijos šalyje jo paskanauti galima už 2,11 eurus, o pas mus jis kainuoja 2,45 Eur. Ir tai – dar ne baigtinis maisto produktų sąrašas, rodantis, kaip šalies verslininkai ir taip „dirba kone į minusą“.
Prognozuoja, kad kai kurios maisto prekės netrukus gali pradėti pigti
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigė, kad naujausio tyrimo duomenimis, labiausiai Lietuvoje brango trys maisto produktų kategorijos: aliejai, riebalai, pieno produktai ir duona[7].
Anot jo, maisto kainų šuolį lėmė tai, kad iki karo Ukrainoje didžioji dalis aliejų ir riebalų buvo perkama iš Rusijos arba Ukrainos, todėl užsidarius šioms rinkoms teko ieškoti alternatyvų, iš kurių dar šalių galima to įsigyti.
Kita vertus, ekonomistas jau teigia, kad kainų augimas – jau išsikvėpęs reikalas. Jo tvirtinimu, per artėjantį pusmetį jau gali pradėti pigti kai kurie aliejai, pieno produktai bei daržovės.
