<h2>Skaudi patirtis nejučia išeina į naudą</h2>
<p>„Aš perėmiau savo gyvenimo kontrolę ir palaipsniui pradėjau irtis link pokyčių, kurių jau seniai reikėjo“, – tarstelėtų pusamžė nuo sutuoktinio (dabar jau buvusio) rankos nukentėjusi dama ar pakartotinai nutrūkusį nėštumą išgyvenusi moteris. Nedrįsčiau teigti, jog arba tu jį, arba jis tave, tačiau skirtingos žmonių istorijos visame pasaulyje liudija, kad susidūrimas su mirtimi verčia apgailestauti (tik) dėl vieno: negyvenau, nors iš tikrųjų galėjau.</p>
<p>Nesu tikra, kad kada nors iki galo įvertinau gyvenimą ir dėkojau Dievui liesdama save, bet tąkart supratau, jog tik per plauką nesutikau įvykdyti pečius nerimastingai klibinančios minties – žalingos misijos – galiu prisiekti, jog baltą oponentą atsverti tikėjęsis velniūkštis tik to ir troško. Tiesą sakant, esu tikra, kad to nepadariau, nors kartais atrodo, kad gyvenimas mane mausto.</p>
<p>Šis trumpas istorijos fragmentas, beje, nėra iš mano gyvenimo knygos – greičiausiai daugelis vienu metu vartė lapus tarp beprasmybės ir prapulties – gyvendami užsienyje, skraidydami privačiais lėktuvais ar pasninkaudami. Nieko nėra švento, kitaip tariant. Bet gausaus stalo ir aplinkinių šypsenų kombinacija vis tik vertė susimąstyti, galbūt apsigalvoti.</p>
<blockquote>
<p>Taigi, dreifavimas belaukiant, kada gi prasidės tikrasis gyvenimas – jokia panacėja, žmogau. Ir tada, kai 37 metų turi negimdinį nėštumą, ir kuomet vos nemiršti.</p>
</blockquote>
<p>Tai įvyko prieš 10 metų. Tai turėjo būti mano antrojo šanso pradžia, tačiau taip, deja, nebuvo. Triukšmas, raginęs pasitraukti, įsikūnijo į salotų maišymą, įkyrų lietaus barbenimą ir griausmingą nusispjovimą, įprasminusį nepaklusnaus gatvės vaikėzo manevrą, kuriame buvo daug jo, bet nebuvo manęs. Galiausiai skendau: merdėjau bedantėj melancholiko burnoj bei supuvusioj raudoj, strigdamas visuose dalykuose, kurių nedariau per daugelį metų – aš tiesiog nedrįsau.</p>
<p>Dalis problemos buvo ta, jog mano gerų dalykų sąrašas – santuoka, šeima – nebuvo visiškai tikslūs. Labiau būtinybės įvykdyti dalis, po kurios paviršiumi glūdėjo oda, nepalyginamai artimesnė širdžiai. Ir visgi, kodėl mes planuojame rytojų, bet negyvename šiandiena? Kodėl liekame santykiuose, kurie mūsų nebepatenkina, arba darbuose, kurie verčia vemti? Kodėl leidžiame įsikeroti savo abejonėms naujų patirčių atžvilgiu? Ir visa tai ne klausimai. Tai nuorodos, linkusios bujoti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/towfiqu-barbhuiya-6fpgidn45_a-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Visi galėtume išmokti gailėtis šiek tiek mažiau</h2>
<p>Sprendimas, kad užuot ieškojus atsakymų savyje, žvelgsime į išorę ir klausysimės kitų žmonių, susiduriančių su savo mirtingumu, gali tapti išties išlaisvinančiu. Tiesą sakant, ne žmonės, kurie išsyk atsigavo po mirčiai artimos patirties, kaip aš, o tie, kurie ilgą laiką gyveno įsikabinę pastarajai į parankę, yra lobynas bekraštės išminties – jie norėjo pakalbėti apie savo pasirinkimus, kad mes kai ką suprastume, kol nevėlu.</p>
<p>Tiesa, tokia atsakymų misija nejučia gali virsti knyga. Kadangi apgailestavimų istorijų iš viso pasaulio rinkinys, skirtas padėti tiems, kurie atsidūrė panašioje gyvenimo kryžkelėje, susideda iš pasakojimų apie meilę, šeimą bei paslaptis; apie paskutinius ištartus žodžius ir apgailestavimą sielvarto viduje, gali priversti judėti toliau, esu pasirengus tai išklausyti.</p>
<p>Alanas praleido dešimtmečius kurdamas sėkmingą karjerą, siekdamas paaukštinimo po paaukštinimo. Tačiau po to, kai 49-erių jam buvo diagnozuotas nepagydomas smegenų auglys, vyrui prireikė mažiau nei šešių mėnesių, kad suprastų, jog iššvaistė didžiąją gyvenimo dalį[1].</p>
<p>Sidui buvo 73 metai, ir jis gyveno su asbestoze (lėtine profesine plaučių liga). Jis pasakojo, kaip būdamas dvidešimties nutraukė santykius su moterimi, kurią netrukus laikys savo gyvenimo meile. Kitus 50 metų vyras praleido svarstydamas, kas galėjo būti kitaip.</p>
<p>Antėja buvo auklėjama diegiant nepasitikėjimo savimi programą: ji turėjo laikytis dietos, kad būtų lieknesnė, ir reguliariai eiti į soliariumą, jog būtų „įskrudusi“. Vis dėlto dėl pastarojo įpročio įpusėjus 40 metų jai išsivystė sunkios formos melanoma, kuri vėliau išplito į pagrindinius organus, tokiu būdu netikėtai sutrumpinusi moters gyvenimą.</p>
<p>Visi šie skaudžių istorijų fragmentai leido suprasti, jog neturėtume jaudintis dėl dalykų, kurių negalime kontroliuoti: Sidas man parodė, kad visada turime sekti savo širdimi, kitaip rizikuosime ją prarasti, o Antėja leido suprasti, jog visi esame pakankami saviti, nors ne visada tai matome. Galiausiai vertinimas to, ką turime, nėra savaime suprantamas dalykas – kaip ir aš prieš visus tuos metus. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/holly-mandarich-uvyofx3v0ls-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Laikas – ir sąjungininkas, ir priešas</h2>
<p>Taip, kuomet suvokiame, jog reikia dar kelių dienų ar papildomų metų, tampa aišku, kad būtent tas „mažąsias“ gyvenimo akimirkas vertinsime labiausiai.</p>
<p>Pastebėti, jog neliko nė vieno dalyko sąraše, kurį būtų galima pažymėti, ar didelių planų, kuriuos reikia padaryti; kad jie visi atkrito, kai padėties tikrovė tapo nepaneigiama, yra baugu ir bene taip pat grėsminga.</p>
<p>Mano gyvenimas dabar nėra tobulas. Vis dar reikia priimti sudėtingus sprendimus, ir aš vis dar nerimauju, kad man nepavyks na, arba kad būsiu nepakankamai gera.</p>
<blockquote>
<p>Tačiau nuoskaudos manęs nebeėda (bent jau be mano leidimo). Ir kai jūs matote ryšį tarp savo veiksmų ir jų priežasčių, jie kažkokiu būdu jaučiasi mažiau slegiantys. Jie jaučiasi mažiau kaip slapukaujanti pelė, ir daugiau kaip įprasta žmogiška reakcija, iš kurios galime pasimokyti.</p>
</blockquote>
<p>Ta akimirka, kai aš vos nenumiriau ir visą laiką, kurį praleidau klausydama, kaip žmonės kalba apie savo apgailestavimus, galiausiai privertė mane pasileisti bėgti nuo ekrano užsklandos režimo.</p>
<p>Žinoma, dar negaliu sakyti, jog mano pasirinkimai nebesaisto manęs su ilgu antrų spėjimų sąrašu. Tačiau aš perėmiau savo gyvenimo kontrolę ir pradėjau daryti visus pokyčius, kurių jau seniai reikėjo.</p>
<blockquote>
<p>Tik mažų akimirkų dėka, kurių taip lengvai atsisakome, gyvenimas tampa toks didelis.</p>
</blockquote>
