Tūkstančiai vaikų mokosi neturėdami lietuvių kalbos pagrindų
Lietuvos mokyklų koridoriuose vis dažniau girdimos ne tik lietuviškos frazės – čia susitinka skirtingos kalbos, kultūros ir istorijos. Per kelerius metus šalies švietimo sistema tyliai, bet reikšmingai pasikeitė: šiandien joje mokosi daugiau nei 14 tūkstančių vaikų iš beveik 80 pasaulio valstybių.
Kaip skelbiama, didžiausią jų dalį sudaro ukrainiečiai, kurie sudaro apie 71 procentą visų užsieniečių moksleivių, o likusią – baltarusiai, rusai ir kitų šalių vaikai. Dauguma jų esą koncentruojasi Vilniuje, kur šie pokyčiai tampa ne tik statistika, bet ir kasdieniu mokyklų iššūkiu[1].
Didžiausia problema, su kuria susiduria šie vaikai, yra kalba. Nors dalis jų pradeda mokytis rusų kalba dėstančiose mokyklose, ilgainiui vis daugiau renkasi lietuviškas ugdymo įstaigas. Priežastis paprasta – be lietuvių kalbos sunku ne tik mokytis, bet ir kurti ateitį Lietuvoje. Mokyklose pastebima aiški tendencija: vaikai, kurie nesimoko lietuvių kalbos pakankamai intensyviai, susiduria su akademiniais sunkumais ir lėtesne integracija.
Amžius čia tampa lemiamu faktoriumi. Jaunesni mokiniai esą greičiau perpranta naują kalbą ir lengviau įsilieja į bendruomenę, o vyresniems šis procesas užtrunka ilgiau. Pastarieji dažnai lieka savo kalbinėje aplinkoje ir lėčiau pereina prie lietuvių kalbos, todėl jų integracija tampa sudėtingesnė. Tai ne tik kalbos, bet ir socialinės įtraukties klausimas.
Užsieniečių vaikams – nuo pirmųjų dienų tik lietuviškos mokyklos
Reaguodamos į šią situaciją, savivaldybės imasi konkrečių sprendimų. Vilniuje nuspręsta, kad nuo rugsėjo visi užsieniečiai pradinukai bus priimami tik į lietuviškas mokyklas. Tokiu būdu siekiama užtikrinti, kad kalbos pagrindai būtų formuojami nuo pat pirmųjų metų. Tuo metu vyresniems mokiniams paliekama daugiau pasirinkimo laisvės, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad būtent lietuvių kalba yra raktas į sėkmingą integraciją.
Vienas iš efektyviausių sprendimų – išlyginamosios klasės. Jose mokiniai intensyviai mokosi lietuvių kalbos, skirdami tam didžiąją dalį savo laiko. Tokia sistema leidžia per gana trumpą laiką pasiekti rezultatų – po metų daugelis jau gali suprasti, kalbėti ir mokytis bendrose klasėse. Nors tai reiškia, kad jų mokymosi kelias pailgėja vieneriais metais, pats procesas tampa tvirtu pagrindu tolimesniam ugdymui.
Jaunesni vaikai dažniausiai integruojami kitaip – jie mokosi kartu su lietuviais įprastose klasėse, tačiau papildomai lanko lietuvių kalbos pamokas. Šis modelis leidžia ne tik greičiau įsisavinti kalbą, bet ir natūraliai įsilieti į socialinę aplinką.
Teismas: lietuvių kalbos pamokų negali būti mažiau nei gimtosios
Dar sausio pradžioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė galutinį sprendimą, kad tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse lietuvių kalbos pamokų negali būti mažiau nei gimtosios. Iki šiol galiojusi tvarka, kai lietuvių kalbai buvo skiriamos penkios, o gimtajai – septynios pamokos per savaitę, pripažinta prieštaraujančia įstatymui.
Teismas pabrėžė, kad net ir integruojant lietuvių kalbą į kitus dalykus, tai negali būti pagrindas mažinti jos pamokų skaičių.
Tuo metu Lietuvoje stiprinami ir kalbos reikalavimai darbo rinkoje. Nuo 2026 metų pradžios paslaugų ir prekybos sektoriuje dirbantys užsieniečiai privalės klientus aptarnauti lietuviškai bent A1 lygiu, o po dvejų metų – ne žemesniu nei A2 lygiu.
Institucijos pabrėžia, kad lietuvių kalbos mokėjimas tampa ne tik formalus reikalavimas, bet ir būtina sąlyga visavertei integracijai tiek švietime, tiek darbo aplinkoje.
Valstybės kontrolė: užsieniečių vaikų integracija šalyje stringa
Užsieniečių vaikų skaičius Lietuvos mokyklose auga sparčiau nei bet kada anksčiau, tačiau jų integracija į švietimo sistemą vis labiau stringa. Valstybės kontrolės auditas 2025-ųjų pabaigoje atskleidė aiškią tendenciją – nors per kelerius metus užsieniečių mokinių dalis išaugo nuo mažiau nei 1 iki daugiau nei 4 procentų, vis mažiau jų renkasi mokytis lietuvių kalba[2].
Jei prieš porą metų tokių buvo daugiau nei pusė, šiandien – jau tik apie 44 procentus. Beveik pusė vaikų mokosi rusų ar ukrainiečių kalbomis, o tai tiesiogiai apsunkina jų integraciją ir riboja galimybes tęsti mokslus Lietuvoje.
Problema atsispindi ir rezultatuose – daugiau nei pusė užsieniečių mokinių nepasiekia minimalaus lietuvių kalbos lygio, būtino tolesniam mokymuisi, o brandos egzaminų neišlaiko dar daugiau. Auditas rodo, kad sistema veikia fragmentiškai: trūksta aiškaus nacionalinio modelio, pedagogams – specializuotų kompetencijų, o mokykloms – resursų.
Nors rekomenduojama naujai atvykusius vaikus pirmiausia mokyti intensyviai lietuvių kalbos, realybėje tik nedidelė dalis patenka į išlyginamąsias klases, nes trūksta mokytojų. Valstybės kontrolė įspėja – be sisteminių sprendimų ir nuoseklios politikos ši problema gali peraugti į platesnius socialinės integracijos iššūkius ateityje.
