Darželyje Helovinui buvo ruoštasi jau visą savaitę
Spalio 31-osios išvakarės – Vakarų pasaulyje gerai žinomos kaip šiurpnaktis, kai vaikai ir suaugusieji persirengia įvairiais dvasias ar mistines būtybes primenančiais kostiumais ir pažymi jau sekančią dieną ateisiančias Vėlines. Tačiau tokios naujos „tradicijos“ priimtinos ne visiems – štai į redakciją kreipėsi vieno Kaune įsikūrusio darželio auklėtinio mama, teigusi, kad visi vaikai šiandien šventė Heloviną, bet apie pačias Vėlines – nė užuominos.
„Atėjau pasiimti savo sūnaus, o grupėje – voratinkliai, moliūgai, kaukės, vaikai su raganių kepurėmis. Smagu, bet ar nevertėtų prisiminti, kad mūsų krašte ši diena siejama su rimtimi, su mirusiųjų pagerbimu?“ – klausė moteris, nenorėjusi viešinti savo pavardės.
Pasak jos, darželyje visą savaitę buvo ruoštasi Helovinui: vaikai kirpo šikšnosparnius, piešė moliūgus, o auklėtojos skatino ateiti persirengus kuo įdomesniais kostiumais. „Manau, kad viskas turėtų turėti ribas. Mes turime savo tradicijas – Vėlines, o ne amerikietišką „baisiųjų naktį“.
Auklėtojos: „Vaikams patinka smagios atrakcijos ir žaidimai“
Vis dėlto pedagogai teigia, kad Helovinas į darželius ateina ne kaip religinė ar svetima šventė, o kaip žaidybinė pramoga. „Mažieji labai mėgsta persirengti, vaidinti, kurti istorijas. Mes akcentuojame ne baisumus, o kūrybiškumą, draugystę ir linksmą atmosferą,“ – sakė vieno Kauno lopšelio-darželio auklėtoja.
Pedagogės teigimu, šventės metu vaikai kartu skaičiuoja moliūgų sėklas, mokosi naujų žodžių, žaidžia komandinius žaidimus. „Tai ugdo bendravimą ir drąsą,“ – pridūrė ji.
Tėvų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Vieni sako, kad pasaulis globalus, todėl nereikėtų bijoti naujų tradicijų. „Jei vaikui smagu, jei jis mokosi drąsos ir bendravimo – kodėl gi ne?“ – svarstė Kauno darželio auklėtinio tėtis Tomas (aut. past. – vardas redakcijai žinomas).
Pritrūko kalbų apie Vėlines
Kiti tėvai baiminasi, kad Helovinas gali išstumti lietuviškas tradicijas, jei apie jas mažiesiems niekas nekalba. „Norėtųsi, kad darželyje būtų paminėtos ir Vėlinės – kad vaikai suprastų, kodėl tą dieną degamos žvakės, lankomi kapai,“ – sakė kita mama.
Kauno lopšelių-darželių praktika rodo, kad Helovinas dažniausiai švenčiamas kaip kūrybinės veiklos: vaikai esą persirengia, dalyvauja žaidimuose ir rankdarbių dirbtuvėse, bet apie Vėlines daugelyje grupių kalbama mažai arba visai nekalbama.
Tad nors moliūgai ir voratinkliai tapo rudens simboliu daugelyje darželių, diskusijos apie tai, ką ir kaip švęsti, vis dar tęsiasi. Vieniems tai tik linksmas žaidimas, kitiems – kultūrinės tapatybės klausimas. Tačiau akivaizdu, kad svarbiausia – ne iš kur šventė atkeliavo, o ką ji vaikams suteikia: ar tai džiaugsmo, ar prasmingo bendrumo akimirkos.
Vėlinių tradicijos: santūri pagarba mirusiesiems
Lietuvoje lapkričio pradžia tradiciškai skiriama Vėlinių ir Visų šventųjų minėjimui – ramiai ir susikaupus prisimename mirusiuosius. Šiomis dienomis žmonės keliauja į kapines, uždega žvakeles ant artimųjų kapų, neša gėles ir susėda prisiminti tų, kurie jau paliko šį pasaulį.
Šie ritualai – ne tik pagarba mirusiesiems, bet ir metas apmąstyti gyvenimo trapumą, sustoti ir susimąstyti apie ryšius, kurie išlieka nepaisant laiko. Kapų lankymas ir žvakių šviesos simbolika sukuria tylią, šviesos kupiną atmosferą, kurioje susipina liūdesys ir pagarba.
Be tiesioginio prisiminimo, Vėlinės Lietuvoje tapo ir visuomeniniu rudens ritualu – kapinės prisipildo žmonių, kurie dalijasi prisiminimais, gieda ar tyliai apmąsto gyvenimą.
Žvakės, degančios ant kapų ir languose, tampa simboliniu ryšiu tarp praeities ir dabarties, o pačios šventės ramybė suteikia galimybę sustoti kasdienybės šurmulyje ir įvertinti tai, kas svarbiausia – šeimą, atminimą ir gyvybės trapumą.
