„Politico“ P. Gražuliui skyrė ketvirtąją vietą keisčiausių EP narių sąraše
Bene svarbiausiais istorijoje tituluojami 2024 metų rinkimai į Europos Parlamentą, davė tam tikrų savo vaisių – parodė, kad žmonės „atsikando“ tylių ir edukuotų, galvas posėdžiuose linksinčių politikų, arba dar blogiau – atstovaujančių tik homoseksualus ir dar šaukiančių į karą. Tačiau dar didesnę nuostabą Briuseliui sukėlė kai kurie mandatą išplėšę politikai. Tarp jų ir homofobu tituluojamas Petras Gražulis.
Leidinys „Politico“ paskelbė 23-jų „keisčiausių EP narių“ sąrašą. P. Gražulis išties gali džiaugtis – jam atiteko garbinga 4-ta vieta, kas rodo, kad partijos „Tauta ir teisingumas“ lyderis Europoje žinomas geriau nei antrai kadencijai perrinkti Rasa Juknevičienė bei Andrius Kubilius, ir laiko sukimo mechanizmuose nesigaudantis socialdemokratų garbės pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis.
„65-erių vyras buvo išrinktas Lietuvos Tautos ir teisingumo sąjungos nariu, nors skelbimo metu šalies rezultatai dar nebuvo galutiniai. P. Gražulis praėjusiais metais buvo nušalintas nuo pareigų Lietuvos parlamente, kai balsavo kito nedalyvavusio įstatymų leidėjo vardu. Jam buvo uždrausta 10 metų kandidatuoti į postus, tačiau, matyt, tai netaikoma ES rinkimams. P. Gražuliui taip pat gresia baudžiamasis persekiojimas dėl homofobiškų pasisakymų. Valstybinis transliuotojas LRT jį apibūdino kaip „vieną spalvingiausių Lietuvos politikų, kuris savo reputaciją susikūrė išsišokimais prieš LGBTQI teises“, – taip „Politico“ apibūdinamas P. Gražulis[1].
Kaip žinia, EP atstovus visuomenės renka atstovauti jų vertybes. Tad, pasak „Politico“, jei Lietuvos visuomenė nusprendė, kad laikas atsigręžti į tradicines vertybes, reiškia, ji jau homofobiška.
Poziciją nustebino netikėtas P. Gražulio fenomenas
Kad P. Gražulis papildė Lietuvos europarlamentų sąrašą, itin nustebo ne tik konservatoriai, bet ir jų gerbėjai Lietuvoje. Vieni tokį reiškinį akcentavo prilygindami buvusį seimo narį byrančiai Darbo partijai (neva už P. Gražulį balsavę būtent jo rinkėjai), kiti teigia, kad galimybę „klykauti prie mikrofono“ jis turėjo tik seime, mat Europos Parlamente jam teks arba „snūduriuoti politinio veiksmo paraštėje“, arba jungtis prie „Kremliaus draugų“[2].
Ypatingą dėmesį po rinkimų P. Gražuliui skyrė ir R. Juknevičienė, aiškindama, kad šiam politikui balsą atidavė tie, kurie anksčiau balsuodavo už Viktorą Uspaskichą[3].
Išplėšęs mandatą EP, pats politikas teigė to tikrai nesitikėjęs, ypatingai turint omenyje tai, kad liberalioje visuomenėje P. Gražuliui pavyko iškovoti daugiau balsų… už pačius liberalus[4]. O dar reikėtų paminėti ir tai, kad politikui teko atsisakyti savo seimo nario mandato atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo pateiktą išvadą apie sulaužytą seimo nario priesaiką. Nors dabartiniai rezultatai parodė, kad visuomenė pasitikėjimo šiuo politiku išties nestokoja.
Briuselis nekenčia garsiai kalbančių nepatinkančius dalykus
Panašus likimas, o tiksliau – vieta šiame liūdnokame „Politico“ sąraše atiteko ir kitiems vakarietiškoms vertybėms ne visai pritariantiems politikams. Štai paskutinėse „sąrašo“ vietose atsidūrė Kremliaus propagandistu tituluojamas Petras Bystronas, kuris jau atsidūrė teisėsaugos akiratyje dėl savo „prorusiškų pažiūrų“ ir neva veikia kaip propagandos skleidėjas per žiniasklaidos priemonę „Europos balsas“, kurioje užima vadovo pareigas.
Keistuoliu tituluojamas ir italas Marco Tarquinio, kuris esą ne tik pasisako už NATO „išformavimą“, bet ir laikosi nuostatos, kad Ukraina kare turėjusi pasirinkti nesmurtinę savigyną.
Europos Donaldu Trumpu tituluojamas ir Andersas Vistisenas, kuris išdrįso Komisijos pirmininkei Ursulai von Der Leyen išrėžti, jog jei taptų Komisijos vadovu, esą atleistų net 10 tūkst. ES valstybės tarnautojų.
