Europos bankai kaltina ECB primetant brangų projektą, kuris neduos jokios realios naudos
Europos bankai vis garsiau priešinasi Europos Centrinio Banko (ECB) planui kurti skaitmeninį eurą, įspėdami, kad yra verčiami mokėti už projektą, kuris kainuos milijardus, bet neišspręs nė vienos realios problemos.
„Mes nesame prieš skaitmeninį eurą, bet kažkas turi už jį sumokėti – o šiuo metu atrodo, kad tai būsime mes“, – pareiškė Martina Weimert, Europos mokėjimų iniciatyvos (EPI) vadovė. Jos vadovaujamas bankų tinklas jau sukūrė „Wero“ sistemą, leidžiančią akimirksniu pervesti pinigus tarp sąskaitų Vokietijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje.
„Mūsų akcininkai matė poreikį sukurti europinį sprendimą, galintį konkuruoti su tarptautiniais gigantais. Mes tai pastatėme dar prieš prasidedant visam šiam ECB eksperimentui“, – sakė M. Weimert.
Bankų atstovai teigia, kad skaitmeninis euras – tai iš viršaus primesta idėja, kuri dubliuoja jau egzistuojančius mokėjimų tinklus, kuriuos privatus sektorius sukūrė savo lėšomis. „Skaitmeninis euras nesprendžia jokios problemos, jis tiesiog liepia mums pradėti viską iš naujo“, – kritikavo projekto dalyvis Ralfas Hammalis.
Pasak jo, Europoje jau veikia akimirksniu atsiskaitanti SEPA sistema, o naujasis euras „reikalautų statyti viską dar kartą nuo nulio“. Tai reiškia milžiniškas investicijas, naujas apskaitos sistemas ir papildomas sąnaudas kiekvienam bankui. „Tai nėra integracija, tai dubliavimas“, – pabrėžė M. Weimert[1].
Bankai įspėja, kad šios išlaidos gali stabdyti inovacijas ir mažinti konkurencingumą, kai Europa ir taip atsilieka nuo JAV ir Azijos finansinių technologijų.
ECB ramina, bet neatsako: kas sumokės už šimtų bankų prijungimą prie naujos sistemos?
ECB prezidentė Christine Lagarde Europos Parlamente pareiškė, kad skaitmeninis euras „papildys, o ne pakeis“ dabartines sistemas ir kad institucija „naudos esamą infrastruktūrą, kai tik bus įmanoma“. Tačiau ji nepasakė, kas padengs realias išlaidas – tūkstančių bankų prijungimą prie naujos platformos, IT sistemos keitimą ir saugumo sertifikavimą.
„Tai milžiniška investicija kiekvienam bankui“, – aiškino M. Weimert. „Kiekviena institucija turės kurti atskirą apskaitos sistemą, sukurti vadinamąjį „vandens krioklio“ mechanizmą tarp centrinių ir privačių sąskaitų. Tai reiškia dvigubą darbą ir dvigubą kainą.“
Šiuo metu Europos mokėjimų iniciatyvos tinklas jungia daugiau kaip 44 mln. vartotojų ir per metus apdoroja daugiau nei 100 mln. operacijų, kurių vertė – 7,5 mlrd. eurų. „Sprendimai jau egzistuoja, metas juos stiprinti, o ne viską statyti iš naujo“, – pabrėžė EPI komunikacijos vadovė Julie Dardelet-Guérin[2].
Bankai taip pat primena, kad ES kalba apie „skaitmeninį suverenitetą“, bet realiai daro priešingai – naikina tai, ką Europa jau turi. Nacionaliniai tinklai, tokie kaip Bancontact Belgijoje ar Bizum Ispanijoje, veikia sklandžiai ir atitinka vietos įpročius, tačiau dabar juos bandoma suvienodinti per Briuselio biurokratų sumanytą „vieningą sistemą“.
„Europa neturi išradinėti naujo rato, o sujungti tai, kas jau veikia“, – teigia Payconiq by Bancontact atstovas Jonathanas Romainas. „Suverenitetas ateis iš bendradarbiavimo, o ne iš naujos centralizuotos struktūros.“
Saugumo ir privatumo klausimai kelia abejonių: skaitmeninis euras gali reikšti pilną finansinę kontrolę
Skaitmeninis euras turėtų veikti kaip „skaitmeniniai grynieji“, tiesiogiai išleidžiami ECB ir laikomi elektroninėse piniginėse – tarsi banknotai telefone. Tačiau toks modelis kelia rimtų klausimų dėl privatumo ir laisvės.
Europos Parlamento tyrimas pripažino, kad kiekvienas internetinis mokėjimas bus matomas tarpininkams ir centriniam bankui, net jei šis oficialiai nežinos naudotojo tapatybės. „Pažadas, kad skaitmeninis euras bus beveik toks pat privatus kaip grynieji, bet ne visai toks“, – pripažino C. Lagarde.
Įspėjama, kad tokia sistema suteiktų centriniam bankui precedento neturinčią galią stebėti, apriboti ar net užblokuoti piliečių pinigų naudojimą, o „pinigų programavimas“ galėtų ateityje leisti nustatyti, kam galima ar negalima išleisti lėšas.
Europarlamentaras Markusas Ferberis perspėjo, kad krizės metu „skaitmeninėje eroje bankų bėgimas gali įvykti greičiau ir griaunančiau nei bet kada anksčiau“. ECB tyrimas parodė, kad esant ekstremaliai situacijai iki 700 mlrd. eurų iš komercinių bankų galėtų būti perkelta į skaitmenines pinigines – tai reikštų realų pavojų mažesniems bankams.
Briuselis bando raminti, kad rizika „maža“, tačiau net 13 mažesnių bankų tokiu atveju galėtų bankrutuoti. Net ECB pripažįsta, kad turi nustatyti pinigų laikymo limitus (pvz., 3000 eurų), kad išvengtų finansinio destabilizavimo.
Vis dėlto daugelis bankų ir analitikų mato visai kitą vaizdą – ne inovaciją, o kontrolės plėtrą, kurioje „skaitmeninis euras“ tampa dar vienu instrumentu centralizuoti valdžią, stebėti piliečius ir įtvirtinti priklausomybę nuo Briuselio.
