D. Trumpo vizija: pasaulis valdomas trijų didžiųjų šalių
Buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo pastarųjų mėnesių veiksmai ir pareiškimai rodo, kad jis gali siekti ilgalaikio geopolitinio susitarimo su Rusija ir Kinija. Kaip rašo The New York Times, tai būtų tarsi „šimtmečio sandoris“, kuriuo trys pasaulio didžiosios galios, JAV, Kinija ir Rusija, oficialiai pasidalytų įtakos sferas, kiekviena dominuodama savo regione[1].
Analitikai šį modelį lygina su XIX a. imperiniu valdymu, tuometinės didžiosios valstybės planingai skirstėsi pasaulio teritorijas. D. Trumpo siekis sustiprinti JAV dominavimą Vakarų pusrutulyje per pastarąjį laikotarpį tapo ryškesnis: jis kalbėjo apie Grenlandijos perėmimą iš Danijos, Kanados aneksiją ir Amerikos kontrolės atgavimą Panamos kanale.
„Mes visi norime sudaryti sandorius“, interviu Time sakė D. Trumpas[2]. „Aš esu tarsi milžiniška parduotuvė, į kurią visi nori ateiti apsipirkti.“
JAV, Rusija ir Kinija: skirtingi regionai, vienas tikslas?
D. Trumpo pasisakymai apie norą normalizuoti prekybą su Rusija, atsitraukimą nuo griežto spaudimo Maskvai dėl karo Ukrainoje, bei susitarimas dėl amerikiečių prieigos prie Ukrainos mineralinių išteklių, kelia nuogąstavimų, kad tokie veiksmai gali atitikti teritorinio padalijimo logiką.
„Šiame požiūryje slypi idėja, kad galima pasiekti taiką Ukrainoje mainais į teritorines nuolaidas Rusijai, tuo pačiu užtikrinant JAV ekonominius interesus. Tai schema, kuri primena imperinį požiūrį į mažesnių valstybių likimą“, teigiama NYT analizėje.
D. Trumpo aplinkos žmonės, tokie kaip viceprezidentas JD Vance ar valstybės sekretorius Marco Rubio, aktyviai keliauja po Lotynų Ameriką ir Karibus, stiprindami JAV pozicijas regione. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui El Salvadore, susitarimai dėl imigrantų laikymo įgijo beveik koloninį atspalvį.
Tačiau M. Rubio tvirtina, kad kalbėti apie įtakos sferas oficialiai netikslinga. „Jungtinės Valstijos nėra imperija. Mes esame Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybė, turinti ryšius su Japonija, Pietų Korėja, Filipinais, ir mes juos išlaikysime.“
D. Trumpo taktika kelia klausimų dėl JAV vaidmens pasaulyje
Nepaisant kai kurių administracijos narių atsargumo, kritikai pažymi, kad D. Trumpo požiūris į pasaulio tvarką, nors ir neformalizuotas, atitinka senų imperijų siekį įtvirtinti aiškias įtakos ribas. Pavyzdžiui, jis atvirai liaupsino V. Putiną bei Xi Jinpingą kaip „stiprius ir protingus“ lyderius, o apie NATO kalbėjo kritiškai[3].
Taip pat svarstoma, ar D. Trumpas atsitrauktų nuo paramos Taivanui, kuris laikomas esminiu regioniniu JAV sąjungininku. Kai kurie pareigūnai, įskaitant gynybos politikos pareigūną Elbridge’ą Colby, išreiškė nuosaikesnes pozicijas Taivano klausimu, pabrėždami ne tiek pačios salos svarbą, kiek būtinybę neleisti Kinijai tapti regiono hegemonu.
„Geografija turi reikšmės. Ir artimumas tai nacionalinis interesas“, yra sakęs M. Rubio, pabrėždamas JAV strateginį dėmesį Vakarų pusrutuliui.
Nepaisant to, kai kurie D. Trumpo administracijos nariai ragina neskubėti laikyti tokių veiksmų strateginiais. Jų teigimu, buvęs prezidentas dažnai vadovaujasi impulsyviais sprendimais, o ne vientisa pasaulio tvarkos vizija.
Visgi, kai kurie ekspertai, kaip istorikas Stephenas Wertheimas, mano, kad „geriausias įrodymas apie galimą D. Trumpo įtakos sferų viziją yra jo nuoseklus siekis išplėsti Amerikos įtaką nuo Arktyje esančios Grenlandijos iki Patagonijos“.
Tuo metu Kinija, pasak analitikės Yun Sun, suinteresuota „didžiuoju susitarimu“ su JAV ir pirmiausia dėl Taivano. Ji teigia, kad Pekinas greitai neatsisakys savo pozicijų Vakarų pusrutulyje be pasipriešinimo.
D. Trumpui, kuris save laiko derybininku be ribų, toks pasaulio padalijimas galėtų tapti „didžiausiu sandoriu“. Tačiau tokią tvarką įgyvendinti XXI amžiuje gali būti sudėtingiau nei bet kada anksčiau.
