Politikai kaip visada: daug kalbėjo, o realių įsipareigojimų – mažai
Dvi savaites Brazilijos Belene vykusi Jungtinių Tautų klimato konferencija COP30 baigėsi pažadais, bet ne konkrečiais sprendimais. Kaip ir kasmet, pasaulio lyderiai kalbėjo apie klimato tikslus, tačiau susitarimo dėl iškastinio kuro mažinimo ar miškų naikinimo stabdymo taip ir nepriėmė.
Didžiausi naftos eksportuotojai, Saudo Arabija, Rusija, Indija ir kitos šalys, užblokavo net pačias diskusijas apie iškastinio kuro atsisakymą, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas konferencijoje apskritai nedalyvavo, klimato krizę pavadinęs „sukčių darbu“.
Vietoj privalomų veiksmų planų COP30 baigėsi vadinamuoju „Mutirão“ dokumentu, kuriame šalys tik „raginamos savanoriškai“ didinti klimato veiksmų ambicijas. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas pripažino, kad „daugelis gali jaustis nusivylę“, o žmogaus teisių vadovas įspėjo apie „pražūtingą neveiklumą“.[1]
Vienintelis pasiekimas – daugiau pinigų, bet kam tai naudinga?
Pagrindinis COP30 rezultatas – pažadas iki 2035 metų patrigubinti finansavimą vadinamajam „prisitaikymui prie klimato kaitos“. Kitaip tariant, turtingos šalys įsipareigojo skirti daugiau pinigų trečiojo pasaulio valstybėms, kad šios galėtų „apsisaugoti nuo klimato padarinių“.
Nors tai skamba kilniai, kritikai atkreipia dėmesį, kad toks finansavimas dažnai tampa dotacijų ir paskolų mechanizmu, kuriuo pasinaudoja tarptautinės organizacijos, o ne patys žmonės.
Kaip pabrėžia klimato politikos analitikė Ieva Budraitė, vienas iš COP sprendimų numato, kad šios dotacijos turi būti teikiamos kaip paramos, o ne paskolos forma, siekiant išvengti naujų skolų naštos. Vis dėlto daugelis skeptikų pastebi, kad tokie pažadai skamba gerai tik popieriuje – realių rezultatų kol kas nėra.
Kartu buvo paleistas Brazilijos prezidento Luizo Inácio Lulos da Silvos inicijuotas fondas „Tropical Forests Forever Facility“, kuris žada 6,6 mlrd. dolerių „už išsaugotus miškus“. Tačiau tai – savanoriška iniciatyva, be teisinio svorio, todėl kyla klausimas, ar šie pinigai iš tiesų pasieks gamtą, ar tik sustiprins biurokratiją[2].
Klimato konferencijos tampa politiniu ritualu be pasekmių
COP30 pavyzdys rodo, kad pasaulinės klimato derybos vis labiau primena metinį politinį renginį, o ne sprendimų priėmimo vietą. Beveik 200 šalių, dešimtys tūkstančių dalyvių, milijoniniai kaštai – o rezultatas tas pats: jokių įpareigojančių veiksmų nei dėl naftos, nei dėl dujų, nei dėl miškų.
Europos Sąjunga ir kelios šalys ragino nustatyti aiškų planą dėl iškastinio kuro atsisakymo, bet šie žodžiai iš dokumento tiesiog dingo. Tuo tarpu didžiosios valstybės, priklausomos nuo naftos ir dujų pramonės, išsaugojo status quo – ir tai, anot kritikų, yra pagrindinis šio COP laimėtojas.
Klimato konferencijos, kurios turėjo mažinti taršą, virto dotacijų, įtakos ir prestižo scena. Kaip sakė viena iš analisčių:
„Jokios globalios klimato politikos nebūtų, jei nebūtų COP – bet klausimas, ar ši politika išvis ką nors keičia.“
Šių metų COP30 parodė, kad klimato derybos tampa vis labiau atsietos nuo realaus gyvenimo, o pažadai – nuo veiksmų. Vieniems tai dar viena diplomatinė pergalė, kitiems – dar vienas įrodymas, jog klimato politika vis labiau primena verslą, o ne rūpestį planeta.
