Bulgarijai po ilgo laukimo uždegta žalia šviesa į euro zoną
Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas trečiadienį oficialiai patvirtino, kad Bulgarija atitinka visus reikalavimus, būtinus prisijungti prie euro zonos. Numatoma, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. šalis taps 21-ąja bendra valiuta besinaudojančia Europos Sąjungos nare. Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasveikino Bulgariją, vadindama tai „istoriniu žingsniu“, o ECB atstovai pabrėžė šalies „nepaprastą atsidavimą reikalingiems pokyčiams įgyvendinti“[1].
Dabartinė žinia tai ilgai trukusio proceso kulminacija. Bulgarija prie ES prisijungė dar 2007 m., o nuo 2020-ųjų dalyvavo valiutų kurso mechanizme (ERM II) ir bankų sąjungoje. Šalis jau ilgą laiką yra prisirišusi prie euro.
Bulgarijos levas nuo pat 1999 m. buvo susietas fiksuotu kursu su bendra valiuta. Tačiau tik 2025 m. pavasarį šalies ekonominiai rodikliai galutinai atitiko visus kriterijus: infliacija neviršijo 2,8 % ribos, biudžeto deficitas išliko ties 3 %, o skolos lygis vos 24,1 % BVP (kai reikalaujama mažiau nei 60 %). Paskutinis formalus žingsnis tai finansų ministrų balsavimas, planuojamas 2025 m. liepos 8 d., kurio rezultatas, anot ES pareigūnų, jau aiškus.
Visuomenės nuomonė dalijasi: pusė bulgarų bijo euro, bet ekspertai mato ilgalaikę naudą
Nors oficialūs vertinimai džiuginantys, pačioje Bulgarijoje nuotaikos nevienareikšmės. Naujausia Eurobarometro apklausa rodo, kad apie 50 % gyventojų nepritaria prisijungimui prie euro zonos, o 43 % – pritaria. Tarp labiausiai paplitusių nuogąstavimų yra baimė dėl kainų augimo, nepasitikėjimas institucijomis, politinės sumaišties pasekmės (šalis per trejus metus surengė net septynis rinkimus), o taip pat dezinformacija socialiniuose tinkluose.
Sklandė gandai apie tai, kad įvedus eurą bus konfiskuojamos neaktyvios sąskaitos ar įvedamas skaitmeninis euras, leisdamas ES „kontroliuoti žmones“. Šiuos argumentus ypač išnaudojo prorusiškos nacionalistinės politinės jėgos, pasisakančios už nacionalinės valiutos, levo, išsaugojimą.
Prezidentas Rumenas Radevas dar siūlė surengti referendumą dėl euro įvedimo, tačiau parlamentas tą iniciatyvą atmetė. Tokios nuotaikos rodo giluminį susiskaldymą visuomenėje ir neužbaigtą istorinį išsivadavimo iš posovietinės tapatybės procesą[2].
Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad prisijungimas prie euro zonos reiškia žemesnes palūkanas, didesnį investuotojų pasitikėjimą, paprastesnę prekybą su kitomis euro zonos šalimis, o keliautojams atsisveikinimą su valiutos keitimo mokesčiais. Nuo sausio 1 d. bankomatai išduos tik eurus, o levas ir euras cirkuliuos kartu vieną mėnesį. Vėliau, levus bus galima išsikeisti bankuose metus, o nacionaliniame banke neribotą laiką.
Euro zona po krizės: kodėl bendros valiutos idėja išlieka gyvybinga, nepaisant skaudžių patirčių
Euro zonos plėtra tai ne tik ekonominis, bet ir politinis procesas. Įstojimas į ją reikalauja atsisakyti dalies suverenumo: šalys nebegali savarankiškai nustatyti palūkanų normų ar devalvuoti savo valiutos siekiant išsaugoti konkurencingumą. Kita vertus, jos įgauna balsą ECB Valdančiojoje taryboje, o kartu ir prieigą prie galingos pinigų politikos sistemos, kuri, kaip įrodyta 2012 m. krizės metu, geba stabilizuoti finansines audras.
Prisiminimai apie 2010–2015 m. skolų krizę tebėra skaudūs, o tuomet Graikija, Portugalija, Airija, Ispanija ir Kipras buvo priverstos priimti skausmingus taupymo planus mainais į euro zonos pagalbą. Tačiau nuo to laiko buvo įsteigti nauji stabilumo mechanizmai, įskaitant euro zonos gelbėjimo fondą ir bankų priežiūros centralizavimą.
Šiandien euro zona jau vienija 20 šalių. Nuo 2002 m., kai euras pradėjo cirkuliuoti, prisijungė Slovėnija (2007), Kipras ir Malta (2008), Slovakija (2009), Estija (2011), Latvija (2014), Lietuva (2015) ir Kroatija (2023). Bulgarijos prisijungimas 2026 m. žymi naują etapą, ne tik ekonominę integraciją, bet ir siekį sustiprinti rytinį ES sparną.
Ne visos ES šalys dalyvauja euro zonoje, Danija turi išimtį, Švedija atmetė eurą referendume 2003 m., o Lenkija, Čekija, Vengrija ir Rumunija dar neturi konkretaus įstojimo plano. Tačiau Bulgarijos pavyzdys rodo, kad net ir mažos, politiškai nestabilios šalys, turinčios stiprų valios rezervą, gali priartėti prie euro zonos branduolio. Jei pasiryžta susitvarkyti ekonomiką ir atitikti visus kriterijus.
