Belgija toliau stoja skersai Briuselio planų: ne visos šalys sutinka rizikuoti savo teisėmis dėl Ukrainos
Belgijos sprendimas blokuoti Europos Komisijos siūlomą planą panaudoti įšaldytą Rusijos turtą Ukrainos paskoloms tapo rimtu smūgiu Briuselio ambicijoms. Likus vos kelioms dienoms iki Europos Vadovų Tarybos susitikimo, Belgijos vyriausybė aiškiai pasakė: siūlomos teisinės ir finansinės garantijos yra nepakankamos, o rizika – neproporcingai didelė.[1]
Kalbama apie maždaug 210 mlrd. eurų Rusijos centrinio banko rezervų, laikomų „Euroclear“ depozitoriume Briuselyje. Europos Komisija siekia šiuos pinigus panaudoti kaip pagrindą didžiulei paskolai Ukrainai, tačiau Belgija, kurios teritorijoje šis turtas fiziškai laikomas, atsisako prisiimti galimų teisinių ir finansinių pasekmių naštą.
Tai ne tik techninis ginčas. Tai principinis klausimas: kas atsakys, jei Rusija imsis teisinių veiksmų ar atsakomųjų priemonių, o tarptautiniai teismai nuspręs, kad ES peržengė ribas?
Briuselis siūlo garantijas, bet Belgija mato tik pažadus be realaus saugiklio
Siekdama palaužti Belgijos pasipriešinimą, Europos Komisija pasiūlė papildomų nuolaidų. Tarp jų – pažadas, kad Belgija galėtų naudotis visu įšaldytu turtu, jei susidurtų su Rusijos ieškiniais, taip pat reikalavimas, jog prieš bet kokį lėšų pervedimą Ukrainai valstybės narės suteiktų bent 50 proc. finansines garantijas.
Be to, Komisija paragino visas ES šalis nutraukti dvišales investicijų apsaugos sutartis su Rusija, kad Belgija neliktų vienintelė atsakomybės taikiniu. Tačiau Briuselyje dirbantys diplomatai pripažįsta: tai labiau politiniai pažadai nei tvirti teisiniai mechanizmai.
Belgijos vyriausybė šiuos siūlymus atmetė. Jos pozicija paprasta – jokie „užtikrinimai“ nepanaikina fakto, kad reali rizika būtų perkelta konkrečiai šaliai, o ne paskirstyta visai Sąjungai. Tokia atsakomybės asimetrija, Briuselio požiūriu, laikoma priimtina, tačiau Belgijai – ne.
Belgija neliko viena: Italija, Malta, Bulgarija ir Čekija palaiko atsargesnį kelią
Svarbu tai, kad Belgijos pozicija nėra izoliuota. Prie jos prisijungė Italija, Malta, Bulgarija ir Čekija – šalys, kurios taip pat paragino Europos Komisiją ieškoti alternatyvių Ukrainos finansavimo sprendimų, pavyzdžiui, bendros ES skolos ar laikino „tiltinio“ finansavimo.[2]
Tai atskleidžia augantį nepasitenkinimą Briuselio strategija, kai politinis tikslas pateikiamas kaip svarbesnis už teisines pasekmes. Ypač ryškiai tai matyti Vokietijos pozicijoje. Berlynas atkakliai remia Rusijos turto naudojimą, argumentuodamas, kad alternatyvų esą nėra, nes bendra skola reikalautų vieningo pritarimo, o Vengrija galėtų ją blokuoti.
Tačiau užkulisiuose vis dažniau girdimas kitoks vertinimas: ne vien Vengrija ar Slovakija blokuoja bendrą skolą, o vadinamosios „taupiosios“ šalys, kurios ideologiškai priešinasi bet kokiam ES fiskaliniam gilinimui, bet tuo pačiu nori naudotis politiškai patogesniais, nors ir teisiškai slidžiais sprendimais.
Belgijos laikysena tampa pavyzdžiu valstybėms, nenorinčioms būti Briuselio eksperimentų aikštele
Belgijos sprendimas rodo, kad net ES branduolyje esančios šalys pradeda brėžti ribas. Tai nėra priešiškumas Ukrainai ar solidarumo neigimas. Tai – atsisakymas tapti precedento kūrėja, kai tarptautinės teisės normos aukojamos dėl politinio skubėjimo.
Ne vienai šaliai Belgijos pozicija atrodo kaip sveiko proto ženklas. Ji primena, kad Europos Sąjunga nėra federacinė valstybė, o valstybių sąjunga, kurioje kiekviena narė turi teisę saugoti savo interesus ir teisinį saugumą.
Šis konfliktas aiškiai parodo gilesnę problemą: Briuselis vis dažniau bando spręsti geopolitines krizes finansiniais eksperimentais, kurių pasekmes vėliau tektų prisiimti ne abstrakčiai „Europai“, o konkrečioms valstybėms ir jų mokesčių mokėtojams.
Belgija šiuo atveju pasakė „ne“. Ir tai gali tapti lūžio tašku, po kurio daugiau šalių drįs garsiai kelti klausimą: kas iš tikrųjų moka už Briuselio sprendimus – institucijos ar valstybės?
