Atsikraustė į kaimą tik pavasaroti, bet taip ir nebeišvažiavo
Prieš beveik dešimtmetį Vita ir Mindaugas Balčiūnai iš Vilniaus atsikraustė į Padvarninkų kaimą Anykščių rajone tik pavasaroti. Per trumpą vasaros laiką nutiko daug keistų dalykų, todėl šeima taip ir liko gyventi kaime.
Mindaugas sakydavo, kad kaimo sodyboje niekada negyvens ir nevergaus pjaudamas žolę ar kaldamas vinis. Tuo tarpu Vita visada tikėjo, kad savo vaikus ji augins tik kaime. Kaip dažnai gyvenime nutinka, taip buvo ir šiuo atveju, moters žodžiai ėmė ir išsipildė.
Sodyboje, kurioje dabar gyvena šeima, galima stebėti gražius saulėlydžius. Taigi atvykusi pavasaroti pora nešdavosi kėdes į kiemą, atsisėsdavo ir kas vakarą žiūrėdavo į besileidžiančią saulę. Matyt tie saulėlydžiai taip užbūrė, kad jie nusprendė į Vilnių nebegrįžti.
„Niekada negalvojau, kad gyvensiu kaimo troboje. Esu baltarankis. Man patinka dirbti protinį darbą, bet ne su plaktuku ar vinimis. Tik vasarai atvažiavau pagyventi čia į Anykščių rajoną ir spontaniškai nusipirkome šią sodybą. Pirkome, nes buvo pigu“, – apie atvykimą į kaimą pasakojo pašnekovas.
Taigi šeima į miestą nebegrįžo, o visų ūkiškų darbų vyrą išmokė pats gyvenimas.
„Dabar visa tai, ko sakiau niekada nedarysiu, darau ir jaučiuosi laimingas“, – 77.lt portalui pasakojo M. Balčiūnas.
Nusprendė pažaisti verslą ir pradėjo gaminti brandintą obuolių sūrį
Apsigyvenusi kaime šeima nusprendė pažaisti verslą. Sodyboje turėjo keliolika obelų, todėl pradėję plėtoti verslo idėją ėmėsi obuolių sūrio gamybos.
„Nusprendžiau imtis reikalų ir pradėti gaminti obuolių sūrį. Iš pradžių užteko savų obuolių, paskui sunaudojome visus kaimynų obuolius, o vėliau dar teko ir pirkti“, – pasakojo vyras.
Obuolių sūrių gamintojai eksperimentavo beveik metus. Ieškojo tinkamo recepto varianto, derino cukraus kiekį, virimo laiką. Anot pašnekovų, paprasta nebuvo.
„Nes nemokėjom gaminti. Receptų yra milijardas, norinčių patarti du milijardai, o nepatenkintų dar milijardu daugiau. Galiausiai pavyko subalansuoti obuolių ir cukraus kiekį, virimo techniką. Atrodo čia nieko sudėtingo, bet prie puodo turi praleisti 5 valandas“, – pasakojo M. Balčiūnas.
Visas obuolių sūrio gamybos procesas iki patiekimo ant stalo užtrunka mažiausiai mėnesį arba net du. Didžiąją laiko dalį užima sūrių džiuvimo procesas.
M. Balčiūnas pasakojo, kad obuolių sūriui gaminti tinka antaniniai arba „Bogatyr“ veislės obuoliai, mat jie yra sultingi, rūgštesnio skonio. Pradedant gamybos procesą pirmiausiai obuoliai nuplaunami, supjaustomi, išimamos sėklos, tada susmulkinami kombainu, užpilami cukrumi. Taip paruošti obuoliai paliekami parai. Kitą dieną paruošta masė verdama apie 5 valandas nuolat maišant. Išvirta masė dedama į sūrmaišius, sukabinama į džiovyklą. Padžiuvę sūriai dedami į spaustuvus, perspaudžiami, išlupami iš sūrmaišių, pabaigiami džiovinti. Tada valgomi arba parduodami.
Per sezoną, nuo rugsėjo iki balandžio mėnesio, šeima išverda maždaug tris su puse tonos sūrių, skaičiuojant pagal obuolių svorį, tai būtų apie 25 tonas.
„Kai tik pradėjome gaminti obuolių sūrius, nuvažiavome į mugę su 100 vienetų sūrių. Tada galvojome, kad mugei esame pasiruošę kaip reikiant. Dabar galime palyginti – prieš keletą metų vienas klientas per kartą nupirko 5 000 sūrių“, – apie gamybos ir pardavimų apimtis kalbėjo M. Balčiūnas.
Obuolių sūrius anykštėnai pakuoja į papirusinį popierių, o produkto logotipe vauzduoja užrašą – „Marijos trobelė“.
Šeima neapsiriboja vien tik obuolių sūrių gamyba, taip pat gamina obuolių, kriaušių traškučius, renka ir fasuoja vaistines žoleles, klientams siūlo fermentuotą ir nefermentuotą gauromečio arbatą. Šeimos gaminami produktai turi pavadinimus: obuolių sūris „Čiaukšt“, traškučiai „Krimst“, džiovintos kriaušės „Šlamšt“, voveraitės „Gurkt“ ir pan. Ant obuolių sūrio pakuotės puikuojasi visiems žinomas „patiktukas“, kitaip sakant, šio ženklo simbolis nykštys.
„Visiems įdomu ką tai reiškia. Aaa, nykštys! Anykštys, Anykštys. Šis simbolis yra susijęs su Anykščių vietove, kurioje ir gaminamas mūsų sūris“, – aiškino M. Balčiūnas.
Dalyvauja sūrių festivaliuose bei svajoja įveisti tūkstančio ir vienos obels sodą
Obuolių sūris, anot pašnekovo, yra labai demokratiškas produktas – jis tinka ir prie šokolado, ir prie kavos, arbatos ar vyno taurės. Todėl anykštėnai su savo produkcija dalyvauja sūrių festivaliuose ir tikisi, kad šis produktas taps prestižiniu, lietuvių stalus ar dovanų dėžutes puošiančiu produktu.
Savo gaminius Balčiūnai parduoda ir internetinėje parduotuvėje, didžiuosiuose Lietuvos prekybos centruose bei Anglijoje, Airijoje ir kitur.
Šeima turi hektarą nenaudojamos žemės, kurioje svajoja įveisti tūkstančio ir vienos obels sodą, įkurti obuolių muziejų, kuriame būtų vedamos edukacijos apie obuolių sūrio gamybą.
V. ir M. Balčiūnai neslepia, kad laiko stebėti saulėlydžiams jau lieka mažai.
„Kol kas laimi bėgimas ir greitas gyvenimo tempas, bet, tikiuosi, kad sustoti pavyks ir saulėlydžių dar daug palydėsime. Aš džiaugiuosi, kad ryžausi gyvenimą kurti kaime, dabar čia turiu laisvę, gamtą ir visa tai, ko man reikia“, – pokalbį baigė M. Balčiūnas.
